Sveikinimai kolegei Jurgitai Viršilienei, apgynusiai disertaciją "Piliakalnių įpaveldinimo veiksniai Lietuvoje 1919–1990 m."
KPD Metodinio konsultavimo ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė Klaipėdos universitete gegužės 10 d. apsigynė disertaciją „Piliakalnių įpaveldinimo veiksniai Lietuvoje 1919–1990 m.“ Disertacijoje mokslininkė tyrė Lietuvos piliakalnių įvairiaprasmio pažinimo veiksnius ir tendencijas 1919–1990 m. Pagrindinis dėmesys skirtas jų tapsmo paveldo objektais keliams, būdams bei metodams įvardyti. Tyrime siekta kompleksiškai išnagrinėti veiksnius, sąlygojusius piliakalnių vietą šiandieninėje Lietuvoje. Piliakalnių raiška nustojus juos naudoti pagal pirminę paskirtį iki šiol buvo likusi už tyrinėtojų dėmesio ribų. Darbe atskleistas įvairiapusės žmonių veiklos poveikis piliakalniams jų tapimo kultūros paveldo objektais laikotarpiu, atlikta šių poveikių įtakos piliakalnių išsaugojimo ir suvokimo procesams analizė. Piliakalnius aktualinusiais poveikiais laikomi jų įpaveldinimo procesas, populiarinimas visuomenėje, mokslinių tyrimų įtaka, tvarkymas bei pritaikymas. Išanalizavus plačią 1919–1990 m. šaltinių bazę disertacijoje pateikiamos išvados, leidžiančios identifikuoti pagrindinius piliakalnių tapsmo gerai žinomais praeities objektais momentus. Tai Valstybės archeologijos komisijos 1934–1936 m. įdirbis bei jo vėlesnis išlaikymas, visuomenės įtraukimas į piliakalnių svarbos suvokimą per visuomenines organizacijas, aktyvi atskirų asmenų veikla, piliakalnių mokslinio pažinimo išaugimas, žinių apie juos sklaida visuomenėje ir nacionalinės paveldosaugos formavimosi ypatumai.
Mokslinis vadovas – doc. dr. Gintautas Zabiela (Klaipėdos universitetas). Disertacijos gynimo komisijos pirmininkas – dr. Vykintas Vaitkevičius (Klaipėdos universitetas), nariai: doc. dr. Salvijus Kulevičius (Vilniaus universitetas), dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Gintautas Vėlius (Vilniaus universitetas), dr. Manvydas Vitkūnas (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija).
Iš piliakalnių tyrimo istorijos. Citatos iš disertacijos:
„Piliakalniai mūsų dienomis yra labiausiai žinomi Lietuvos archeologinio paveldo objektai. Visuotinis jų paplitimas, sena žodinė tradicija bei 2500 metų ilgumo jų raidos istorija piliakalnius daro išskirtiniu ir lengvai atpažįstamu krašto senosios istorijos objektu. Piliakalniai be archeologinės vertės dar turi ir neabejotiną kraštovaizdinę išraišką, kas šią archeologinių paminklų rūšį daro bene labiausiai pastebimą. Tai gausi regiono senojo paveldo grupė. Lietuvos teritorijoje piliakalnių skaičius, kasmet surandant dar nežinomus, 2023 m. pabaigoje perkopė tūkstantį (vien 2023 m. jų identifikuota net 23)“, o visoje kadaise baltų apgyventoje teritorijoje jų būta kelių tūkstančių.“
„Moderni Lietuvos valstybė kūrėsi kaip nacionalinis darinys senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo pagrindu. Nors oficialiai XVIII a. visuomenėje buvo vartojama lenkų kalba, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugianacionalinis darinys, kuriame į senąjį paveldą, koks yra ir piliakalniai, didesnio dėmesio nekreipta. Piliakalnių suvokimas iki mūsų dienų nuėjo ilgą ir sudėtingą jų pažinimo, tyrimų ir saugojimo kelią. Šiandien piliakalniai yra viena iš baltų savitumo išraiškų, tačiau tai jau XXI a. pradžios konceptas, paremtas daugiau nei šimtmečio trukmės jų tyrimų ir pažinimo istorija. XX a. pradžioje to visai neturėta(...)Iki pat XIX a. piliakalniais nebuvo domimasi. Jie buvo pažįstami tik iš legendų ir padavimų“.
„Pirmieji piliakalnių paminėjimai ir jų paskirties aiškinimai yra iš XIX a. pirmosios pusės. Pirmasis piliakalniams skirtas straipsnelis, aptariantis jų tyrimus, pasirodė 1836 metais. Jasionių (Utenos r.) dvarininkas Pranciškus Vilčinskis (Franciszek Wilczynski) (1796–1859), norėdamas lokalizuoti istoriko Motiejaus Stryjkovskio (Maciej Stryjkowski) (1547–1590) minimą Utenio pilį, 1835 m. gegužės ir lapkričio mėnesiais kasinėjo Pakalnių, rugpjūčio mėnesį – Narkūnų piliakalnius“.
„Šveicarų keliautojas, geografas, gamtininkas, archeologas Fridrichas Diubua diu Montperio (Frederic Dubois de Montpereux) (1798–1850) piliakalniams paskyrė nemažos apimties straipsnį (...) F. Diubua pirmasis piliakalnius apibrėžė kaip įtvirtinimus, įrengtus ant kalvų ir grioviuose (...)Aprašydamas piliakalnius, pvz., Veliuonos, jis juos vertino kaip pilių vietas. F. Diubua Lietuvoje buvo lankęs ir matavęs kelis piliakalnius: Merkinę, Punią, Šimonis, Trakus, Ukmergę, Upytę.“
„Grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz) (1814–1873) 1842 m. pasirodžiusiame „Žvilgsnyje į krašto archeologijos šaltinius arba senovinių paminklų aprašyme, surastų vakarinėse Rusijos karalystės gubernijose“ iš kitų archeologinių paminklų išskyrė pilis ir piliavietes“.
„Po 1863 m. uždarius Archeologinę komisiją Lietuvoje nebeliko kasinėjančių archeologų. Tolesnis piliakalnių pažinimas pasuko į jų registravimą. Pirmasis Lietuvos piliakalnių sąrašo sudarytojas yra žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). 1872 m. jo sudarytame sąraše paminėti 63 piliakalniai (pilys, pilelės), iš kurių 7 yra dabartinėje Latvijoje, Prūsijoje, Baltarusijoje“.
„Vienas iš nacionalinio atgimimo lyderių Jonas Basanavičius 1881 m. parašė studiją apie Lietuvos piliakalnius „Apie senovės lietuvių pilis“. Joje piliakalniai yra jau tik pilių vietos. Remdamasis rašytinių šaltinių duomenimis, J. Basanavičius įvardijo 76 XIII–XIV a. pilių vietas LDK teritorijoje(...)Šiuo darbu J. Basanavičius atvėrė atskirą kryptį vėlesniems populiariems straipsneliams apie piliakalnius, kuriuose rašytinių šaltinių duomenys perteikiami romantizmo dvasia, vyrauja autorių įspūdžiai, žmonių pasakojimai, atskiri archeologiniai faktai“.
„Archeologinio paveldo, kuriam priklausė piliakalniai, pažinimas Lietuvos teritorijoje Rusijos imperijos laikotarpiu vyko nesistemingai ir atskirų asmenų iniciatyva. Piliakalnių atveju vykdyti jų kasinėjimai, suintensyvėję XX a. pradžioje, bei apskaita. Jų būkle rūpinamasi nebuvo, tad galima sakyti, kad iki I pasaulinio karo piliakalnių apsauga neegzistavo“.
Atnaujinimo data: 2024-05-24
Taip pat skaitykite:
Aptarti Veliuonos paveldosauginiai klausimai
Ketvirtis amžiaus bendradarbiavimo saugant Europos kapinių paveldą
Sutvarkyti Skarulių Šv. Onos bažnyčios mediniai langai
Baltijos jūros regiono paveldosaugininkai aptarė paveldo dokumentavimo, skaitmeninimo aktualijas