2026-10-06

Šiandien J. Bulhako gimtadienis. Kviečiame pasižvalgyti po neišlikusias Vilniaus bažnyčių sakralias erdves jo fotografijose

KPD kviečia pasižvalgyti po virtualią fotografijų parodą ,,Neišlikusi Vilniaus bažnyčių sakrali erdvė J. B. Bulhako fotografijose”, skirtą Jano Brunono Bulhako (1876–1950) 150-osios gimimo metinėms paminėti (Bulhakas gimė spalio 6 d. Ostašine, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje).

Šioje parodoje siekiama ne tik parodyti dar iki šiol nesuskaitmenintas J. B. Bulhako fotografijas, saugomas KPD paveldosaugos bibliotekos dokumentų fonde, ne tik atskleisti, kaip atrodė Vilniaus bažnyčių interjeras XX a. pradžioje ar supažindinti su Vilniaus bažnyčiomis, kuriose šiandien neišlikusi liturginė erdvė, bet ir pasvarstyti apie J. Bulhako fotografijų indėlį į šių bažnyčių sakralios erdvės suvokimą, kurį būtų galima sugretinti su kito bendramžininko austrų rašytojo Rainerio M. Rilkės (1875–1926), kurio 100-ąsias mirties metines minime, poezija.

Parodai buvo atrinkta 13 fotografijų iš KPD paveldosaugos bibliotekos dokumentų archyvo su penkių Vilniaus bažnyčių interjero ir eksterjero vaizdais, kuomet jos buvo naudojamos kultui: Šv. arkangelo Mykolo, Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Jurgio Kankinio, Šv. Kotrynos ir Viešpaties Dangun Žengimo. Šiandien jau nuo sovietų okupacijos laikų šios bažnyčios yra naudojamos kitoms reikmėms. Tokios pačios fotografijos, tik iš kitų archyvų, buvo jau publikuotos 2012 metų Lietuvos nacionalinio muziejaus tritomiame,,Jan Bulhak. Vilnius” albume. Dvi fotografijos su Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios altoriaus ir Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios vargonų vaizdu šiame albume buvo panaudotos iš KPD archyvo.

1912–1915 metų parodos fotografijose J. Bulhakas fotografo Vilniaus architektūrą taip, kaip jis ją matė, vėliau, tarpukariu, daug bažnyčių interjero fotografijų buvo sukurta pagal Vilniaus paminklų konservavimo įstaigos užsakymą. Jau XIX amžiaus antroje pusėje Vilniaus bažnyčių interjerai buvo užfiksuoti ir kitų autorių fotografijose (Juozapo Čechavičiaus, Stanisław Filibert Fleury ir kitų). Tačiau kitaip, nei kiti fotografai, J. Bulhakas panaudojo natūralų šoninį apšvietimą, šviesų žaismą ir tonų moduliaciją architektūrinių formų kompozicijos perteikimui, atsiskleisdamas architektūros trimatiškumą, formą ir kontūrus. J. Bulhakas siekė sukurti estetinį pasitenkinimą teikiančius pojūčius, kurių poveikis padėtų suvokti sakralią erdvę, tarsi sustingusį rūką, tvyrantį laukuose. Taip savo knygoje ,,Vilniaus peizažas“ J. Bulhakas aprašė Vilniaus šv. Jonų bažnyčios sakralios erdvės patirtį: ,,Įeiname pro duris, ir mus, iškart apstulbina kontrastas tarp erdvaus, šviesaus, paremto paprastais, masyviais pilioriais vidaus ir prietemoje paslaptingu puslankiu boluojančio didžiojo altoriaus. Iš tiesų, tai ne altorius, bet didžiulis, užpildantis apsidę ir per visas tris navas nuo grindų iki pat skliautų daugeropai besiplėtojantis dešimties puikiausių altorių susipynimas. Melsvoje, žaižaruojančioje prietemoje kyla aukštyn, susiglaudžia ir išnyksta plastiniai kolonų sūkuriai, kapitelių pynės, karnizų lankstai, tarpsnių vingiai, nišose glaudžiasi daugybė statulų, o į spinduliuojančią skliauto galeriją debesėliuose skrieja aibė angeliukų. Langų vitražai safyriniu, auksiniu nimbu peršviečia šėlstantį skriejančių formų ir dvasių pasaulį, vibruojančiais spalvotais atšvaitais ekstaziškai kylantį į dangų. [...] Apačioje melsva šviesa nublanksta, lūžta ir susimaišo su paslaptinga prieblanda, į kurią maldingai nugrimzta nežemiško pasaulio polėkio apakintos ir pakerėtos mintys“.

Anot Jūratės Gudaitės, J. Bulhakas Vilniaus miestą suvokė kaip praeities relikviją, ieškodamas jos dvasios, kuriai perteikti pasitelkė piktorializmo estetiką. J. Bulhakas teigė: ,,Buvau posukiliminių, griuvenomis ir griuvėsiais nuklotų kultūrinio sulaukėjimo laikų vaikas. [...] Pagaliau akivaizdžiai neturėjau laimės patekti į aplinką, kuri būtų mane išmokinusi giliau pažvelgti į tikrąją Vilniaus esmę ir atskirti ją nuo įprasto išorinio luobo“.

Taigi, nors J. Bulhakas fotografavo bažnyčių erdves, kuriose vykdavo liturginės pamaldos, jo fotografijose labiau įžvelgiame užkonservuotos sakralios erdvės ilgesį, nei jos gyvą būtį. Tačiau kartu matome, kaip J. Bulhakas siekė pažinti sakralias erdves per jų fiziškumą, kurį stengėsi perteikti kiek įmanoma tapybiškiau. Kaip pasakytų vokiečių filosofas H. G. Gadamer, šie meno kūriniai padidina atvaizduojų objektų būties vaizdingumą. Savo knygoje ,,Šviesos estetika“ J. Bulhakas citavo Leonardą da Vinči: ,,Meilė – pažinimo kūdikis. Kuo gilesnis pažinimas, tuo karštesnė meilė.“ J. Bulhakas kvietė išsiugdyti sugebėjimą žiūrėti ir pastebėti, tai skatino jį pažinti formą ir ją fotografuoti širdimi.

Šioje virtualioje parodoje 13 fotografijų derinamos su Rainerio M. Rilkės ,,Duino Elegijų“ tekstais, kuriuos iš vokiečių kalbos išverstė Antanas Gailius. Rilkė reagavo į bažnyčių uždarymą ir sekuliarų bažnyčių panaudojimą kaip ir daugelis kitų XX a. pradžios intelektualų ir šią patirtį įtraukė į eilėraščių rinkinį „Duino elegijos“ (1912–1922). Dešimt elegijų pasakoja apie kovą būties erdvėje, užjaučiančią meilę ir santykį su „atvirumu“ (das Offene) arba „grynąja erdve“ (den reinen Raum). Visos dešimt elegijų sudaro tarsi vieną pasakojimą apie žmogų, kuris vis labiau atsiskiria nuo pasaulio gyvenimo. Eilėraščiai buvo įkvėpti Rilkės socialinės izoliacijos patirties Duino pilyje Adrijos jūros pakrantėje netoli Triesto, Italijoje. Laukinės gamtos, vienatvės, skausmo ir viduramžių griuvėsių patirtis paveikė Rilkės ilgesį dėl prarastos pasaulio esybės, kuri privertė jį sukurti nematomą sakralią erdvę žmogaus viduje, atsiribojusią nuo gyvos sakralios erdvės patirties. Šalia Elegijų teksto pateikiamas italų-vokiečių religijos filosofo kunigo Romano Gvardinio (1885–1968) 1953 metų Elegijų komentaras, kuris padeda suprasti atsiribojimo nuo dvasinės būties išraiškos kitokiose nei įprasta formose priežastis.

J. Bulhakas kaip ir Rilkė tapatino kultūros objektus su gamta ir siekė juos išsaugoti kaip visatos vidinės prigimties dalį, atsiribojant nuo to, kaip šių objektų būtis pasireiškia dabar ir ką mums žada. Tai, ką J. Bulhakas siekė perteikti vaizdu, Rilkė perteikė žodžiu, todėl Rilkės poezija gali padėti suprasti Bulhako fotografijas. Abu autoriai siekė perteikti savo kelionę link sakralios erdvės suvokimo, tačiau kartu įžvelgiame šios kelionės dviprasmiškumą, kuriame forma atsiskiria nuo turinio. Forma nėra tik talpa turiniui, kaip teigė J. Bulhakas, bet krikščioniškame pasaulio matyme forma ir yra pats turinys. Todėl pranykus erdvės sakralumui mūsų žvilgsnyje, kai nesame atviri priimti tai, kas pasirodo priešais mus, erdvė tampa nebesakrali. Todėl neapsigaukime estetinės patirties pojūčiais, kurie tarsi šydas uždengia gyvą mus įtraukiantį susitikimą su šia erdve. J. Bulhako fotografijos kaip ir Rilkės poezija yra labai religingos, bet neatliepia Dievo Įsikūnijimo paslapties.

Nenaudojamųjų bažnyčių panaudojimas naujai veiklai, kuri atskleistų jų sakralumą, priklauso tik nuo mūsų žvilgsnio į jas, kurį galime ugdyti kontempliuojant Bulhako fotografijas. Ši paroda kviečia pasvarstyti, ar šiandien sėdint koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje, lankant parodą Šv. Jurgio bažnyčioje ar apžiūrint bažnytinio paveldo ekspoziciją Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje gebame pamatyti šių erdvių sakralumą, ar jose vykstanti veikla padeda tam atsiskleisti? Ar gebame pamatyti bažnyčių erdvės sakralumą nepriklausomai nuo bažnyčios funkcijos? Ir kaip J. Bulhako fotografijos mums padeda tai pamatyti? Ar mes ilgimės to, kas buvo, ar mes esame atviri priimti šių erdvių naują, dar nepažintą sakralumo patirtį?

Parodos sumanytoja ir įgyvendintoja – KPD Kilnojamųjų objektų skyriaus vyresnioji kultūros paveldo specialistė Rūta Giniūnaitė.

Fotografijas suskaitmeno KPD paveldosaugos bibliotekos vyriausoji archyvarė Irena Galvydytė.

J. B. Bulhakas. Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios varpinės vaizdas. 1913 m.