Parkų šeimininkų dėmesiui! Ateinančių metų “Susitikime parkuose” dienoms ruoškime savo parkų vejas ir pieveles
Nors dar vasara toli, tačiau pats laikas pagalvoti, į kokius renginius lankytojus pakviesime birželį, kai tradiciškai kasmet daugelio Europos šalių parkuose vyksta Prancūzijos inciatyva rengiamos “Susitikime parkuose” (Randez vous aux jardins) dienos, kurių metu parkų valdytojai, ir savininkai, sodininkų asociacijos ir kitos organizacijos dvarų, pilių, miestų, mokslo įstaigų, privačiuose ir kituose parkuose rengia pažintinius susitikimus, teminius pasivaikšiojimus, pristato tuose parkuose ir soduose augančius augalus, aptaria parkų stilius, istorijas, parkų kūrėjus, rengia muzikinius pasirodymus.
Jau paskelbta ateinančių 2027 metų tema – „Vejos, pievelės ir pievos“ (Gazons, pelouses et prairies). Ši žaluma apjungia visą parkų grožį, išryškina svarbius parkų akcentus. Tai svarbi parkų architektūros dalis. Pagal vejos formą, jos santykį su medžiais, takais ir gėlynais dažnai galima atpažinti, kokio istorinio stiliaus yra parkas. Europoje susiformavo kelios pagrindinės vejų formavimo tradicijos. Ypač svarbios dvi – prancūziškoji (geometrinė) ir angliškoji (peizažinė).
Kultūros paveldo departamentas kviečia jau dabar prisiminti prabėgusios vasaros įspūdžius iš pasivaikščiojimų po senuosius parkus ir numatyti įtraukiančius pažintinius renginius parkuose 2027 metų birželio 4, 5, 6 dienomis. Idėjų galima pasisemti ir iš jau įvykusių šių metų renginių visoje Europoje. Čia taip pat rasite ir kitą informaciją, skirtą norintiems prisijungti prie europonių parkų pažinimui skirtų dienų ir užregistruoti savo renginį šioje svetainėje:
https://rendezvousauxjardins.culture.gouv.fr/
2028 metais „Susitikime parkuose“ renginiai vėl atsigręš į penkis pojūčius parkuose. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas kvapų ir uoslės temai.
Apsidairykime, kiek ir mes aplinkui turime puikių, jau sutvarkytų parkų, kurie kasmet gražėja. Lietuvos parkai keičiasi, daugelis atgauna istorinį vaizdą, primena parkų įkūrimo istoriją, augimo kelią, juos puoselėjusius žmones. Parkus vis labiau atranda mėgstantys keliauti. Tai ne tik poilsiui skirtos zonos, bet ir puikaus pažintinio turizmo plėtros galimybės. Tad turime puikią progą pakviesti lankytojus į savo išgražėjusius parkus. Tai ir galimybė juos pristatyti platesniam besidominčių ratui Europos mastu. Suplanuokite renginį, užregistruokite jį europiniame portale, ir jus pamatys žymiai daugiau potencialių lankytojų.
Apie parkų stilius
Prancūziškojo parko stilius suklestėjo XVII amžiuje, valdant Liudvikui XIV. Garsiausias jo kūrėjas buvo André Le Nôtre, suprojektavęs Versalio rūmų sodus. Prancūziškojo parko veja turi būti lygi, tanki, žema ir kruopščiai prižiūrima, geometrinių formų – stačiakampė, kvadratinė, apskrita ar ornamentinė, simetriškai išdėstyta pagrindinės parko ašies atžvilgiu, derinama su karpomomis gyvatvorėmis, gėlynais, fontanais ir skulptūromis. Prancūzijoje atsirado ypatingas terminas tapis vert – „žaliasis kilimas”. Taip vadinta ilga, tiesi, lygiai nupjautos žolės juosta, pabrėžianti rūmų ir parko perspektyvą. Kitas svarbus terminas – parteris (pranc. parterre). Tai dekoratyvinė, dažnai ornamentinė parko dalis, kurią sudaro vejos, gėlynai, žemos gyvatvorės ir takeliai.
Prancūziškojo parko filosofija – žmogus valdo gamtą ir suteikia jai aiškią, taisyklingą formą.
Angliško stiliaus veja pabrėžia natūralumą ir kraštovaizdžio grožį. Angliškasis peizažinis parkas suklestėjo XVIII amžiuje kaip priešprieša griežtai prancūziškų parkų geometrijai. Vienas garsiausių jo kūrėjų – Lancelot „Capability“ Brown.
Angliškajame parke veja dažnai driekiasi dideliais, netaisyklingų formų plotais, stengiamasi išsaugoti natūralias kalveles ir reljefo bangavimus, medžiai auga pavieniui arba vaizdingomis grupėmis, vejos natūraliai pereina į pievas, medžių gojelius ir vandens telkinių pakrantes, takai per tokį parką dažniausiai vingiuoja, o ne eina tiesiomis linijomis. Įdomu tai, kad angliškasis parkas atrodo natūralus, bet iš tiesų jo kraštovaizdis būdavo labai kruopščiai suplanuotas.
Prie rūmų veją pjaudavo trumpai, o tolimesnėse parko dalyse žolę dažnai nuganydavo avys ar kiti gyvuliai.
Pagrindinis skirtumas: prancūziškojo parko veja primena taisyklingą kilimą, o angliškojo – natūraliai besidriekiantį žalią kraštovaizdį.
Itališko stiliaus veja – terasos ir renesanso sodai. Italijoje, ypač Renesanso laikotarpiu XV–XVI amžiuje, sodai buvo kuriami kalvotose vietovėse. Vejos dažnai būdavo nedidelės, taisyklingų formų, išdėstytos terasose ir derinamos su fontanais, laiptais bei akmeninėmis baliustradomis. Šiuose soduose svarbesnis buvo ne didelis vientisas žolės plotas, o vejos, architektūros ir vandens derinys.
Šiuolaikiniuose parkuose vis dažniau įrengiamos natūralistinės gamtinės pievos, vadinamos žydinčiomis vejomis. Jos skiriasi nuo įprastų trumpai pjaunamų vejų. Čia žolė pjaunama gerokai rečiau, leidžiama žydėti dobilams, ramunėms, katilėliams ir kitiems pievų augalams, sudaromos geresnės sąlygos drugeliams, bitėms ir kitiems vabzdžiams, pievos derinamos su trumpai nupjautais takais ir poilsio aikštelėmis.
Tačiau istorinėse dvarų sodybose tokias pievas reikėtų įrengti atsižvelgiant į pirminę parko kompoziciją, kad nebūtų sunaikintos svarbios istorinės perspektyvos.
Lietuvoje ypač įdomūs XIX a. pabaigos parkai, kuriuose dažnai derinami prancūziškojo ir angliškojo stiliaus bruožai. Ypač geras pavyzdys – Užutrakio dvaro parkas. Jį XIX a. pabaigoje kūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard François André. Priešais rūmus jis suprojektavo taisyklingus prancūziškus parterius, o aplink juos – angliško tipo peizažinį parką su natūraliai atrodančiais želdiniais ir vandens telkiniais.
Palangos Birutės parkas, kurį XIX a. pabaigoje suprojektavo taip pat Édouard François André (1840–1911) irgi yra mišraus stiliaus parkas. E. F. André kartu su sūnumi René Edouard’u André (1867–1942) kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buyssen’as de Coulon’as.
E. F. Andre kūrybos principas buvo ne vien suteikti gamtai geometrines formas, bet ir atskleisti natūralų kraštovaizdžio grožį, papildant jį meniškai sukomponuotais želdiniais, vandens telkiniais ir architektūra. Tiksliausia Palangos Birutės parką vadinti mišraus stiliaus peizažiniu parku su prancūziškojo stiliaus parteriais prie rūmų. Palangos parkas yra puikus pavyzdys, kaip XIX a. pabaigoje buvo derinamas istorinis prancūziškasis parko reprezentatyvumas su angliškosios kraštovaizdžio architektūros natūralumu.
Pastaraisiais metais intensyviai atkuriamas Rietavo kunigaikščių Oginskių šeimos dvaro parkas, suklestėjęs XIX a. viduryje, puoselėtas Irenėjaus ir Bogdano Oginskių. Iki XIX a. pabaigos, kol nebuvo sukurti Palangos ir Žagarės parkai, Rietavo parkas buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Jis suformuotas 1848–1855 m. natūraliame išretintame miške. Parkas rekonstruotas 1904–1905 m. Oginskių laikais 2 metrų aukščio tvora juosė visą 60 ha dydžio parko teritoriją. Jo kompoziciją, augalus rinkosi pats Irenėjus Oginskis, kuris jaunystėje, gyvendamas tėvo Mykolo Oginskio pamėgtame Zaliesės dvare su puikiu parku, apkeliavęs daug Europos parkų, neblogai buvo susipažinęs su dvarų parkų kūrimo principais, turėjo gerą skonį. Formuojant parką Rietave dirbo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, saksonietis Fridrichas Brounas, vengras Augustas Ulrichas.
Parkas mišraus suplanavimo. Centrinėje dalyje ryškūs geometrinio parko bruožai, pakraščiai, kur išplėtota vandenų sistema, daugiau primena peizažinius parkus. Gaivinant parką daug nusipelnė iš Rietavo kilęs restauratorius A. Jocys, dabartinis Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius V. Rutkauskas.
Senieji parkai pasižymėdavo augalų įvairove
Istoriniuose parkuose veja ne visada buvo tokia žema ir vienalytė, kokią matome šiandien. Iki mechaninių žoliapjovių išplitimo žolę trumpindavo dalgiais arba nuganydavo gyvuliai. Todėl istorinės vejos išvaizda galėjo gerokai skirtis nuo šiuolaikinės dekoratyvinės vejos.
Istoriniuose Europos parkuose, ypač XVII–XIX amžiais, vejos buvo auginamos iš įvairių žolių rūšių. Įdomu tai, kad senosios dvarų vejos buvo gerokai įvairesnės už šiandienines dekoratyvines vejas. Jose augo ne tik varpinės žolės, bet ir dobilai, kraujažolės bei kiti žemaūgiai augalai. pasitaikydavo siauralapių gysločių, mažųjų kraujalakių, veronikų ir kitų pievų augalų.
XVIII a. Anglijoje vejos kartais būdavo įrengiamos perkeliant natūralios pievos velėną. Todėl jose išlikdavo daug skirtingų augalų rūšių.
XIX a. Lietuvos dvarų peizažiniuose parkuose galėjo augti daugelis mūsų kraštui būdingų rūšių: raudonieji eraičinai, paprastosios smilgos, pievinės miglės, dobilai, kvapiosios gardūnytės ir kitos pievų žolės.
Iki XIX a. vejos dažniausiai buvo kuriamos iš natūralios velėnos arba įvairiarūšių sėklų. XIX a. pradėjus plačiau gaminti žolių sėklas ir naudoti mechanines žoliapjoves, atsirado galimybė formuoti vis vienodesnes, trumpiau pjaunamas vejas.
Paveldosauginiu požiūriu iš to kyla svarbus klausimas: ar restauruojant XIX a. dvaro parką reikėtų sėti šiuolaikinį, vienalytį dekoratyvinės vejos mišinį, ar atkurti įvairesnį istorinį žolyną?
Atsakymas priklauso nuo konkrečios parko vietos. Prie rūmų galėjo būti kruopščiai šienaujama reprezentacinė veja, o tolimesnėse peizažinio parko dalyse – natūralesni, įvairiarūšiai žolynai. Šiuolaikinė, idealiai nupjauta veja nebūtinai atitinka istorinį parko vaizdą.
Ruošiantis 2027 metų „Susitikime parkuose“ dienoms verta pagalvoti ir apie savo parkų vejų išsamų istorinį pristatymą.
Palangos Birutės parkas (nuotraukos kairėje) išsiskiria natūralaus kraštovaizdžio grožio atskleidimu, papildant jį meniškai geometrinėse formose sukomponuotais želdiniais, vandens telkiniais ir architektūra. Dešinėje – prancūziškojo ir angliškojo stiliaus bruožai atsispindi Užutrakio dvaro parke. Palangosparkas.lt ir trakai-visit.lt nuotraukos
Atnaujinimo data: 2026-11-17
Taip pat skaitykite:
In Memoriam dr. Kaziui Napaleonui Kitkauskui
Restauruotas vienas seniausių Lietuvoje išlikusių šv. Antano Paduviečio altorinių atvaizdų
Projektinė veikla. Vėjo malūnai kaip paveldas: (ne)išsprendžiami iššūkiai konferencija
Nori prisidėti prie kultūros paveldo išsaugojimo? Ieškome kolegos. Pretenduok!
