2026-11-17

In Memoriam dr. Kaziui Napaleonui Kitkauskui

Dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas. Valdovų rūmų archyvo nuotraukos

 

 

Paveldosaugos bendruomenė neteko iškilios asmenybės – lapkričio 16 d., pirmadienio vakarą, eidamas 96-uosius gyvenimo metus, į Anapilį iškeliavo žymus Lietuvos architektūros ir jos istorijos, Vilniaus katedros ir Valdovų rūmų tyrinėtojas, inžinierius ir architektas restauratorius, paminklosaugininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas (1931–2026), dažniausiai pats pasirašydavęs kaip Napalys Kitkauskas. 

 Dar mokydamasis mokykloje jis įsitraukė į pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimą. 1947 m. buvo areštuotas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1954 m.  1960 m. baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą (šiandien – Kauno technologijos universitetas), o 1972–1977 m. studijavo tuometiniame Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VILNIUS TECH) aspirantūroje (doktorantūroje). Studijų ir darbo metais dr. K. N. Kitkausko mokytojais bei artimais bičiuliais tapo žymus architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir iškilus architektūros istorikas dr. Stasys Abramauskas.

Architekto restauratoriaus darbą dr. K. N. Kitkauskas pradėjo Vilniaus mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje (1960–1969), vėliau ilgai darbavosi Paminklų restauravimo institute (1969–1992), Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ (1993–2009). Profesinę ir mokslinę veiklą susiejo su Lietuvos valstybingumo centro – Vilniaus pilių, pirmiausia Katedros ir Valdovų rūmų, – tyrimais bei jų rezultatų sklaida. Nuo 1968 m. jis beveik du dešimtmečius vadovavo Vilniaus katedros architektūriniams tyrimams, rengė jos remonto ir priežiūros projektus. Kartu su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu ir kitais kolegomis kultūrininkais dr. K. N. Kitkauskas surado ir padėjo išsaugoti Vilniaus katedros lobyną – vieną vertingiausių istorinių Lietuvos meno kolekcijų. Vilniaus katedros ir jos požemių tyrimų duomenimis dalijosi parašytse knygose, vedė turiningas ekskursijas, kai šventovė buvo grąžinta tikintiesiems.

Dr. K. N. Kitkauskas nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų autentiškų elementų architektūriniams tyrimams, parengė moksliškai pagrįstus ir išsamius šios rezidencijos atkūrimo retrospektyvinius brėžinius. Kartu su habil. dr. Vytautu Urbanavičiumi ir habil. dr. Adolfu Tautavičiumi tapo ne tik Valdovų rūmų teritorijos tyrimų vadovais, bet ir atkūrimo iniciatoriais, idėjos pagrindėjais. Įsisiūbuojant Valdovų rūmų atkūrimo procesui, dr. K. N. Kitkauskas tapo šio projekto moksliniu vadovu (1997–2009) ir nuosekliai, pagrįstai gynė istorinės rezidencijos atkūrimo idėją.

Dr. K. N. Kitkauskas ir jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais Valdovų rūmų teritoriją ir šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais specialistais sukaupė neįkainojamą nacionalinės reikšmės radinių kolekciją ir daug informacijos. Ši medžiaga leido kur kas geriau pažinti Lietuvos kultūros, architektūros ir dailės raidą, patikslinti chronologiją. Savo tyrimų medžiagą ir išvadas jis paskelbė keliose knygose, daugybėje mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų. Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios mokslinės veiklos jis paskelbė per 300 mokslinių bei mokslo populiarinimo publikacijų, aktyviai dalyvavo mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Dr. K. N. Kitkausko tyrimai iki šiol yra itin vertinami, žinomi bei dažnai cituojami Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusioje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.

Per ilgus mokslinio darbo metus dr. K. N. Kitkauskas dėmesį skyrė ir kitiems nacionalinės reikšmės Lietuvos kultūros paveldo objektams: dalyvavo restauruojant Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo rūmus, rūpinosi Vilniaus Aukštutinės pilies išsaugojimu ir restauravimu, prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos statybos Šv. Jono gatvėje, buvo Biržų pilies tilto, Bijotų malūno atkūrimo projektų autorius, vadovavo Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Karaliaučiaus sritis, Rusija) tvarkymo darbams, vykdė kitus svarbius projektus.

Būdamas aktyvus visuomenininkas, vadovavo Kristijono Donelaičio draugijai ir Tautos fondo atstovybei Lietuvoje, taip pat buvo Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, dėstė Vilniaus universitete, buvo Vilniaus miesto tarybos narys.

 Ilgamečio Valdovų rūmų tyrinėtojo ir atkūrimo mokslinio projekto vadovo dr. K. N. Kitkausko reikšmingą indėlį į Lietuvos istorijos ir architektūros tyrimus, kultūros paveldo objektų išsaugojimą, aktyvią visuomeninę bei kultūrinę veiklą ir pastangas visuomenei pristatant Lietuvos materialiojo kultūros paveldo tyrimų rezultatus liudija valstybiniai apdovanojimai. Jis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1990), premiją pelnęs už lietuvių istoriografijos klasika tapusį veikalą „Vilniaus pilys“ (1989). Dr. K. N. Kitkauskas taip pat buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko ir Komandoro kryžiais (1995, 1999) bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2018). Jo nuopelnai tiriant Vilniaus miesto istoriją ir paveldą įvertinti Žygimanto Augusto medaliu (2001).

Kultūros paveldo departamento kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Velionio artimuosius ir bendražygius.