Restauruotas vienas seniausių Lietuvoje išlikusių šv. Antano Paduviečio altorinių atvaizdų
Neseniai restauruotas nežinomo dailininko paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis“, kuris buvo skirtas šio šventojo altoriui Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje. Restauruotas paveikslas šiuo metu eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje (paroda veiks iki 2027 m. sausio 30 d.).
Paveikslą restauravo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos auksuotų meno kūrinių restauratorė Audronė Čyžienė, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorė Eglė Ševčenkienė, eksperto kvalifikacinės kategorijos metalo dirbinių restauratorius Rimvydas Derkintis, I kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorė Dovilė Kokanauskaitė.
Kaip istoriniame menotyriniame tyrime rašo dailėtyrininkė dr. Rūta Janonienė, ”Šv. Antanas Paduvietis (1195–1231) yra vienas žymiausių Mažesniųjų brolių ordino šventųjų. Ankstyviausi šv. Antano Paduviečio atvaizdai matomi XVI a. antruoju dešimtmečiu sukurtoje Bernardinų bažnyčios sienų tapyboje, vėliau šio šventojo gyvenimo ir stebuklų scenos vaizduotos vienuolyno galeriją puošusiuose paveiksluose. Altorinis šv. Antano paveikslas Bernardinų bažnyčioje buvo itin gerbiamas tikinčiųjų ir laikomas stebuklingu. Be to, paveikslas glaudžiai siejosi su bendra šios bažnyčios altorių ikonografine programa, todėl yra labai reikšminga šios šventovės interjero įrangos dalis tiek istorine, tiek menine prasme. Kūrinio atlikimo technika (tapytas ant medžio lentų skydo, fonas puoštas raižytu ir auksuotu ornamentu) būdinga LDK XVII a. tapybai.
Nuo sovietmečio šis paveikslas buvo saugomas Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje (Dominikonų g. 8), į kurią pateko uždarius Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino (Bernardinų) bažnyčią. Paveikslas minimas bernardinų konvento dokumentuose, be to, matomas senose Bernardinų bažnyčios interjero nuotraukose, todėl jo priklausomybė šiai bažnyčiai nekelia abejonių.
Ankstyviausios žinios apie šv. Antanui Paduviečiui skirtą altorių mus pasiekė iš XVII a. – Vilniaus Bernardinų bažnyčios kronikoje rašoma, kad prie pietinės bažnyčios sienos, ties ketvirtuoju pilioriumi (skaičiuojant nuo įėjimo į bažnyčią), netoli durų į Šv. Mykolo koplyčią, stovėjo Šv. Antano Paduviečio altorius, funduotas Vilniaus miestiečio Andriejaus Legartavičiaus. Taip pat paminėta, kad fundatorius buvo palaidotas kriptoje prie šio altoriaus, greta buvo įrengtas ir jam skirtas paminklas. Kadangi žinoma, jog A. Legartovičius mirė 1647 m., altorius turėjo būti funduotas iki tų metų. Tikėtina, kad XVII a. viduryje buvo sukurtas ir altoriui skirtas paveikslas.
1655–1664 m. Vilnių užėmusi maskvėnų kariuomenė nusiaubė daugelį bažnyčių, taip pat ir Bernardinų bažnyčios altorius. Vėlesni remontai ir restauravimo darbai gan detaliai aprašyti vienuolyno kronikoje. 1668 m. vietoj sunaikintų pastatyti kai kurie nauji laikini altoriai. Atstatyta bažnyčia konsekruota 1676 m., o laikinus altorius pakeitus stacionariais, 1677 m. atskirai konsekruota 17 altorių. Šv. Antano altorius tarp nukentėjusių neminimas, be to, jis išliko senojoje vietoje, todėl galima kelti prielaidą, kad jis okupacijos metais smarkiau nenukentėjo. Tačiau tai, kad ir Šv. Antano altorius buvo konsekruotas iš naujo, rodo, kad jis buvo atnaujintas. Yra didelė tikimybė, kad altoriuje išliko Legartavičiaus funduotas paveikslas, jau pradėtas puošti aptaisais. 1677 m. altoriaus aprašyme minima, kad tuo metu ant atvaizdo buvo sidabrinės paauksuotos karūnos ir sidabrinė paauksuota lelija. Vis dėlto, gali būti, kad šv. Antano paveikslas po Maskvos karo buvo nutapytas iš naujo, kartojant senojo ikonografiją. Nuo 1677 m. paveikslas be didesnių pakitimų išliko iki mūsų dienų.
Nuo 1701 m. Šv. Antano altoriuje be titulinio paveikslo kabėjo ir Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas su aptaisais, tad altoriaus būta dvitarpsnio. Tuo metu Šv. Antano paveikslą jau puošė gausesni aptaisai, pagaminti 1713–1716 m.: sidabrinis paauksuotas pasaulio rutulys Vaikelio Jėzaus rankoje, sidabriniai angeliukai, laikantys virš šventojo galvos karūną, sidabrinė knyga ir staliukas. Aptaisų detalių aprašymas leidžia atpažinti atvaizdo kompoziciją ir teigti, kad tuo metu altoriuje tikrai buvo iki mūsų dienų išlikęs paveikslas.
XVIII a. II p. buvo pertvarkytas Bernardinų bažnyčios interjeras – išardyti senieji altoriai ir sukurtas vieningo stiliaus altorių ansamblis, prie kurio priderinta kita bažnyčios vidaus įranga, iš esmės išlikusi iki mūsų dienų. Altorių ansamblio rekonstrukcijos metu 1766 m. pastatytas naujas Šv. Antano altorius, kurio įrengimą finansavo Plungės seniūnas Jokūbas Karpis (altoriaus statybai jis paaukojo 1000 auksinų) ir LDK raštininkas Antanas Mykolas Pacas (paaukojo 980 auksinų. Naujasis altorius pastatytas kitoje vietoje nei ankstesnysis – ne prie sienos, bet prie pilioriaus, ten, kur yra ir dabar. Vienuolyno dokumentuose minima, kad 1767 m. liepos 12 d. po šv. Mišių responsorija Si queris buvo giedama jau prie naujojo Šv. Antano Paduviečio altoriaus. Naujame altoriuje pakabintas senasis Paduvos šventojo paveikslas, kuris prieš tai turėjo būti atnaujintas, be to, jam pritaikyti nauji rėmai.
Po 1863 m. bernardinų vienuolynas buvo panaikintas, bet bažnyčia veikė kaip parapinė. Joje buvo išsaugotas bernardinų laikais sukurtas interjero ansamblis. Šv. Antano kultas XIX a. šioje bažnyčioje toliau buvo puoselėjamas, Garsiojo atvaizdo kopiją J. K. Vilčinskis įtraukė į savąjį “Vilniaus albumą”. Sudervės bažnyčioje, kuri kurį laiką XIX a. buvo Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios filija, išliko ir kitoks bernardiniškosios ikonografijos ir pamaldumo tradicijų sklaidos paminklas – ant sienos nutapyta Vilniaus bažnyčios altoriuje buvusio Šv. Antano paveikslo kopija, kurią turbūt sukūrė čia dirbęs dailininkas, 1831 m. sukilimo dalyvis Napoleonas Ylakavičius.
Vis dėlto, reikia pastebėti, kad minėtas kopijas XIX a. dailininkai piešė nematydami paveikslo be aptaisų, todėl jos nėra labai tikslios. Pačiame XIX a. gale aptaisai buvo perdaryti. Tą liudija įrašas ant jų, skelbiantis, kad „1896 r 15 sierpnia ofiarowala tą szatę Emilia z Kulieszow Raszanowiczowa” (1896 m. rugpjūčio 15 d. šį aptaisą paaukojo Emilija Kuliešaitė Rašanavičienė).
Aptaiso aukotoja E. Rašanavičienė (1861–1944) palaidota Rasų kapinėse, greta yra ir kitų šeimos narių palaidojimai. Iš užrašų ant paminklo sužinome, kad visi jie buvo Marijos sodalicijos nariai, Emilijos vyras Vladislovas Rašanavičius – bankininkas, duktė Marija ir jos vyras Vladislovas Kolaševskis – pranciškonų tretininkai.
Šv. Antano altorius su senuoju paveikslu išliko toje pačioje vietoje iki bažnyčios uždarymo 1949 m.
Paveikslo ikonografija remiasi literatūrine šv. Antano gyvenimo istorija, iš jos pasirinktas bene pats populiariausias šio garsaus pamokslininko ir stebukladario gyvenimo įvykis – Kūdikėlio Jėzaus pasirodymas. Paveikslas atrodo gana paprastos kompozicijos, bet yra prisodrintas simbolių ir idėjų. Šventasis vaizduojamas stovintis šalia stalelio, ant kurio padėti kiti jį apibūdinantys daiktai – kaukolė (atgailos ženklas) ir knyga (pamaldumo ir Šventojo Rašto pažinimo simbolis). Virš stalo ištiestoje rankoje jis laiko lelijos šakelę (tyrumo ir skaistumo simbolis), o kartu prilaiko virš Šv. Rašto knygos pasirodantį Kūdikėlį Jėzų – Pasaulio Išganytoją. Kita ranka šv. Antanas laiko žemės rutulį, kurį Jėzus viena ranka apkabina, o kita – laimina. Virš Antano galvos nutapyti du vainiką nešantys angeliukai, o pačiame viršuje, – sklendžiantis Šventosios Dvasios balandis.
Kompozicijos elementai ir simboliai nurodo, kad dailininkas rėmėsi šventojo Antano legenda apie Kūdikėlio Jėzaus regėjimą, kai Kūdikėlis jam pasirodė ant atverstos knygos, celėje meduojant Šventąjį Raštą. Toks šventojo vaizdavimo būdas buvo labai populiarus Abiejų Tautų Respublikoje nuo XVII a. iki XX a. pirmosios pusės, ypač tarp pranciškonų ordinų. Šv. Antano figūra, ypač tai, kaip vaizduojamas kūdikėlis Jėzus, stalas su knyga, primena bernardinų dailininko Pranciškaus Lekšickio (Franciszek Lekszycki, 1600–1668) kompoziciją, kurią jis pats kelis kartus pakartojo paveiksluose Krokuvos, Kalvarijos Zebžydovskos, Pševorsko ir Opatovo bernardinų vienuolynuose. Vėliau tokią kompoziciją varijavo kiti dailininkai (pavyzdžiui, tapytojas Mateusz, „Šventasis Antanas Paduvietis”, 1664 m., Varšuva, Pranciškonų bažnyčia).
Lekšyckio kūrybos tyrinėtojai daro prielaidą, kad Lekšyckis rėmėsi italų tapybos pavyzdžiais, tačiau konkretus jo kompozicijos pirmavaizdis kol kas nerastas. Verta pastebėti, kad yra duomenų, jog Lekšyckis dirbo ir Lietuvoje, žinoma, kad jis mirė Gardine. Vis dėlto, Vilniaus bernardinų bažnyčios paveikslą sieti su Lekšyckio vardu trūksta duomenų. Paveikslo tapybos braižas, šventojo tipažas primena kai kuriuos Bernardinų vienuolyno procesijų koridoriaus ciklo paveikslus, sukurtus XVII a.
Vienoje Lenkijos bažnyčioje yra XVIII a. pradžia datuojamas šv. Antano paveikslas, ikonografine prasme labai artimas Vilniaus bernardinų kūriniui. Tai Krokuvos vyskupijos Vepšo (lenk. Wieprz) Visų Šventųjų bažnyčios šv. Antano altoriaus paveikslas. Jame šventojo ir kūdikėlio Jėzaus figūrų piešinys, gestai, atributų išdėstymas labiau panašus į vilnietiškojo paveikslo už Lekšyckio kūrinius. Vepšo paveiksle šv. Antanas vaizduojamas pasisukęs trimis ketvirčiais į kairę. Šventasis, palenkęs galvą, dešine ranka apkabina Kūdikį, kuris sėdi ant atverstos knygos, atremtos į ant stalo gulinčią kaukolę. Toje pačioje rankoje Antanas laiko leliją, o kairioji ranka laiko mėlyną gaublį su kryžiumi. Šventasis yra ovalaus, jaunatviško veido su didelėmis primerktomis akimis. Galvą juosia trumpi plaukai, nukirpti tonzūra, atidengiančia kairiąją ausį. Jėzus sėdi pasisukęs į dešinę, dešine ranka laimina, kaire remia ant kelių gulintį gaublį. Stalas, ant kurio guli kaukolė ir knyga, uždengtas tamsiai mėlynu audiniu.
Skiriasi tik tai, kad Vepšo paveikslas tapytas ant drobės ir yra mažesnio formato (115 x 70), jo kompozicija atitinka vilniškio kūrinio viršutinę dalį (tik nėra vainiką laikančių angelų ir Šv. Dvasios balandžio), fonas neutralus, rudas, tik nušviestas nuo figūrų sklindančių spindulių.
Įdomu, kad stačiakampio formato paveikslo viršus, kaip ir Vilniaus kūrinio, yra trapecijos formos. Kadangi Vepšo paveikslas yra vėlesnis už vilniškį, jis negali būti pastarojo pirmavaizdžiu, tačiau rodo, kad buvo abiems šiems kūriniams bendras ikonografinis pirmavaizdis, kurio kol kas nepavyko nustatyti.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Vilniaus Bernardinų bažnyčios paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis” yra vienas seniausių ir menine prasme vertingiausių Lietuvoje išlikusių šio šventojo altorinių atvaizdų, kurį būtina toliau tyrinėti.“
Atnaujinimo data: 2026-11-11
Taip pat skaitykite:
Projektinė veikla. Vėjo malūnai kaip paveldas: (ne)išsprendžiami iššūkiai konferencija
Nori prisidėti prie kultūros paveldo išsaugojimo? Ieškome kolegos. Pretenduok!
Restauruoti istoriniai Vilniaus Aušros vartų bokšto lipdiniai