Šiaudiniai sodai: nematerialusis paveldas didina materialaus paveldo vertę
Lietuviškų šiaudinių sodų rišimo tradicija, kuri ką tik įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, galima laikyti savotišku šių laikų paveldo atradimu. Sovietmečiu ši tautodailės sritis buvo beveik užmiršta, nustumta į paraštes, Lietuvoje buvo belikę kelios rišėjos. Nepriklausomybės metais tradicija imta gaivinti, rengtos edukacijos, mokymai, ir šiaudiniai sodai vėl pasiekė savo, galima sakyti, aukso amžių.
„Kai šiemet Sevilijoje vykusiame kasmetiniame už kultūros paveldą atsakingų institucijų vadovų susitikime pristačiau materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo sąsajas, mūsų unikalią tradiciją – sodus, susidomėjimas buvo ypač didelis. Akivaizdžiai matome, kad materialaus paveldo reikšmė, vertė didėja, kai kartu galime puoselėti ir nematerialųjį paveldą. Nematerialusis paveldas prisideda prie materialaus paveldo aktualizavimo, jų ryšys tampa gyvybingu, tradicijų tęstinumo puoselėjimu. Pavyzdžiui, etnografinės sodybos, etnografiniai kaimai gali naujai suskambėti sodų rišimo tradicijomis“, – sakė KPD direktorius Vidmantas Bezaras.
***
Apie sodų rišimo tradiciją, simboliką, prasmę pasakoja tautodailininkė, etnologė, sodų rišimo tradicijos puoselėtoja, sodų rišėjas vienijančios asociacijos „Dangaus sodai“ įkūrėja ir vadovė Marija Liugienė, už etninės kultūros puoselėjimą šiemet apdovanota Prezidento ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
„Pirmąją savo rištų sodų parodą Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengiau 2013 m. Tada man išsprūdo frazė „Šiaudiniai sodai verti UNESCO apsaugos“, – pasakojo M. Liugienė. – Šį teiginį pasigavo žiniasklaida, visuomenė, o man tapo gyvenimo tikslu, vizija. Taip viskas ir prasidėjo. Visi supratome, kad tai išskirtinė, unikali tradicija. 2017 m. Lietuvos kultūros centras sodų rišimo tradiciją įtraukė į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. 2020 m. pradėta rengti nominacinė byla, ją koordinavo Lietuvos nacionalinis kultūros centras, dirbo daug ekspertų. Ir štai, po trejų metų šiaudinių sodų rišimo tradicija jau įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“.
Kad tradicijos būtų įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą, reikia, kad jų būtų laikomasi iki šiol. „Sovietmečiu Lietuvoje tebuvo likusios kelios rišėjos. Dėl tų moterų tradicija išliko, o susidomėjimas sodais atgijo prasidėjus tautiniam atgimimui“, – prisiminė M. Liugienė. Ji pati įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose, mokymuose, pristatymuose įvairiuose festivaliuose sodus rišti yra mokiusi tūkstančius dalyvių. „Kai dirbu su kokiu 20 žmonių, matau, kad iš jų kokie 4 tikrai riš ir toliau“, – tradicijos populiarėjimu džiaugėsi tautodailininkė.
Lietuviška mandala
Kas tie sodai, ką jie reiškė anksčiau, kokią prasmę įžvelgiame šiandien? „Senovės žmogus nieko nedarydavo šiaip sau, vien dėl grožio, o tik suvokdamas to simbolio, ženklo ar veiksmo prasmę. Mano nuomone, sodai – mūsų tautodailės viršūnė, – teigė M. Liugienė. – Jie atsiradę nežinia kuriame amžiuje, kabinti garbingiausioje vietoje virš stalo – ties krikštasuole. Besisukdavę palubėje šiaudiniai sodai žmogui siejosi su dangaus sodu – dausomis. Gal viena sodų prasmių – priversti žmogų dažniau apie tas dausas pagalvoti?“
Pasak tautodailininkės, sodo forma tarsi atskleidžia žmogaus pasaulėjautą, įprasminančią tobulo pasaulio sukūrimo idėją. „Rišdamas sodą pats jautiesi kaip ponas Dievas, iš chaoso (šiaudų kūlio) kuriantis darną, tvarką. Tai tarsi meditacija. Tai lietuviška mandala, – įsitikinusi M.Liugienė. – Be to, anksčiau sodus rišdavo ant ypatingo – balto arklio – ašuto. Mane iki šiol stebina, kaip kadaise žmogus paprastoj kaimo troboj sugalvojo sukurti tokią erdvinę figūrą, tokią ypatingą formą. Sodas „auginamas“ iš trikampių ir kvadratų. Senosiose kultūrose kvadratas reiškė materiją, o trikampis – dvasią. Taigi, sodas yra materijos ir dvasios dermė, nuolatinė jų kaita. Tai turėtume nuolat prisiminti. Šių dienų žmogus dažniausiai susikoncentravęs vien į materiją“.
Prasminga ir pati surišto sodo forma – aštuoniasienis briaunainis, dar kitaip vadinamas oktaedru. Jį sudaro dvi piramidės. Viena viršuje, kita apačioje. O piramidės savybės, jos formos energinis poveikis, kaip teigė etnologė, yra moksliškai įrodytas. „Piramidės viršūnė „gaudo“ kosminę energiją, o žemyn einantis smaigalys tą energiją atiduoda esantiems po sodu, – pasakojo M. Liugienė. – Sodas būtinai turi suktis. Mūsų etnografai nėra užrašę, kodėl jis turi suktis, bet latviai tiesiai šviesiai yra pasakę: jei nesisuka, blogas ženklas, vadinasi, į namus atėjo ragana . Be to, pastebėta, kad kai kuriam žmogui užėjus į svečius sodas sukdavosi, kaip prisuktas. Buvimas po sodu ramina, džiugina, net gydo. Jis tikrai veikia“.
Tobuliau už Cheopso piramidę
Pasak pašnekovės, žvelgiant į sodą kyla ir filosofinės mintys: sodas pradedamas kurti nuo „dvasios“, t. y. nuo trikampėlių. Vėliau atsiranda „materija“ – pirmas kvadratas, dar toliau sodui augant didėja ir „materija“, ir „dvasia“, kol pasiekia savo didžiausią perimetrą. Paskui einama mažėjimo, nykimo link.“ Ši schema galioja ir visatai, ir žmogui, ir bet kokiam gyvam organizmui: viskas atsiranda, vystosi, pasiekia pilnatvę, paskui pradeda nykti, mažėti. Štai tokią mintį perteikia sodo forma“ – sakė M. Liugienė. Jos rišamo sodo forma atitinka Cheopso piramidės proporcijas. Tik sodo forma dar prasmingesnė, nes turi ir į apačią einančią tokią pačią formą: turi dangų ir požemį.
Kaip teigė etnologė, pati sodų medžiaga – šiaudas – yra ypatinga, iš jų būdavo daromi patys seniausi dirbiniai. Ir tai nekeista, nes javai ir maistas iš jų – patys seniausi produktai ant kasdienio stalo. Todėl ir šiaudui teikta ypatinga reikšmė, šiaudo senosiose tradicijose irgi daug. „Kai japonai pamato mūsų sodus, iš susižavėjimo jiems kojas pakerta, – sakė M. Liugienė. – Pasirodo, jų prigimtinėje šintoizmo religijoje yra labai daug apeigų, susijusių su šiaudu, sausa žole. Lietuvoje seniau vestuvės neapsieidavo be sodo. Kupiškėnai ilgiausiai išlaikė sodo išpirkimo tradiciją: atvykęs jaunosios pulkas rasdavo užsėstą stalą su sodu ir visokiomis dainomis, vaišėmis turėdavo išsipirkti vietą“. Kaip pažymėjo M. Liugienė, nors daugelis šiaudinių dirbinių senovėje būdavo taikomojo pobūdžio – skrybėlės, apavas, gorčiai – tačiau sodai jokios taikomosios paskirties neturėjo. „Tai sakralinis dalykas“, – teigė ji.
M. Liugienė sodais susižavėjo dar vaikystėje, gyvendama Mardasavo kaime, Dzūkijoje. „Pamenu, gretimame Mančiagirės kaime, gyveno sodų rišėja Malvina Česnulevičienė. Ji man vis sakydavo: „Vaikeli, ateik, aš tavi pamokysiu širšuonus rišc. Taip ji vadino sodus, – pasakojo M. Liugienė. – Gyveno ji mažoj trobelėj, per slenkstį žengiant reikėdavo gerokai galvą palenkti. Tačiau įžengęs į vidų nejučiom aikteldavai – visa palubė nuo paukštelių, žvaigždučių, didelių ir mažų „širšuonų“ auksu spindėdavo“.
Jūratė Mičiulienė, KPD
Marija Liugienė ir jos rišti sodai. Jūratės Mičiulienės nuotrauka
Atnaujinimo data: 2023-12-06
Taip pat skaitykite:
Aptarti Veliuonos paveldosauginiai klausimai
Ketvirtis amžiaus bendradarbiavimo saugant Europos kapinių paveldą
Sutvarkyti Skarulių Šv. Onos bažnyčios mediniai langai
Baltijos jūros regiono paveldosaugininkai aptarė paveldo dokumentavimo, skaitmeninimo aktualijas