Pradėti inventorizuoti monumentaliosios dailės kūriniai
Įvertindama niūrią praėjusio amžiaus 7–10 dešimtmečio monumentalaus meno situaciją, viešoji įstaiga „Dailininkų sąjungos fondas“, 2023 m. bendradarbiaudama su Kultūros paveldo departamentu, tęsė projektą „Monumentaliosios dailės kūrinių bazės kaupimas ir sklaida – 2„ (vadovė Eglė Bogdanienė, projekto dalyvės Liuda Stankevičienė ir Nijolė Vilutytė), kurio metu monumentalaus meno kūriniai pradėti inventorizuoti.
Į duomenų bazę ir Lietuvos dailininkų sąjungos archyvą jau pateko iki 100 sovietmečiu ir sovietinės modernizacijos atšilimo laikotarpiu sukurtų monumentalaus meno pavyzdžių https://inventorius-paveldas.hub.arcgis.com/). XX a. 7–10 dešimtmetis buvo vadinama monumentalaus meno „aukso amžiumi“, o viena iš monumentalaus meno sričių – Lietuvos vitražo mokykla – garsėjo už šalies ribų. Šio laikotarpio pabaigoje sukurti vitražai, freskos, mozaikos, keramikiniai pano, gobelenai patyrė visas įmanomas permainų laikotarpio peripetijas – besikeičiant pastatų savininkams, o ypatingai į privačias rankas patekę monumentalaus meno kūriniai pamažu pradėjo nykti.
Tikslumo dėlei reiktų paminėti, kad pastaraisiais dešimtmečiais kūriniai nebuvo naikinami masiškai, o daugelyje visuomeninių interjerų (universitetuose, ligoninėse etc) jie buvo išsaugoti. Skelbti pavojų kai kuriais atvejais buvo pavėluota. XXI a. antrajame dešimtmetyje ES struktūrinių fondų lėšomis vykusi mokyklų renovacija kada nors bus minima blogiausia, kas galėjo atsitikti jose buvusiems monumentalaus meno kūriniams. Pavyzdžiui, M. Mačiulienės mozaika „Barbora“ (apie 1976 m., Panevėžio „Verdenės“ mokyklos pastatas, buv. 12–oji m–la,) ir kiti reta ir sudėtinga mozaikos technika sukurti kūriniai voliojosi apleistame pastate ir jo prieigose, anot 2016 m. viename iš žiniasklaidos portalų pasirodžiusio straipsnio, bylojo apie apgailėtiną kūrinių situaciją. O kur dingo menininkės padovanotas gobelenas „Liepsna“? Kita autorės 1982 m. sukurta mozaika ant buvusio gamyklos „Elfa“ profilaktoriumo sienų taip patiko kūrinio užsakovams, kad net buvo planuojama specialiai dėl meno pagrąžinti nykius silikatinių plytų pastatų fasadus. 2022 m., uždarius reabilitacijos centrą, iki šio gerai išsilaikiusio kūrinio likimas pakibo ant plauko. O kas atsitiko, anot straipsnio autorių, su Raimundo Šližio freska ir Valclovo Krutinio kurta skulptūra „Mergaitė su paukščiu“?
Nesėkmingą 7–9 dešimtmetyje sukurto monumentalaus meno likimą mokyklose lėmė kompleksinės priežastys: edukacijos ir kūrinio vertės (taip pat ir ekonominės) suvokimo stoka, vertybinė krizė, pirmenybę teikianti komercinei pastato vertei, pasilpusi įstatyminė bazė.
Vizualinio raštingumo trūkumas paprastai akcentuojamas diskusijose apie viešąsias Vilniaus erdves ir kūrinius jose, tačiau neįmanoma nepastebėti edukacijos spragų ir kalbant apie „aukso amžiaus“ kūrinius. Šiuolaikinių mokyklų programose meno istorijos žinioms ir įgūdžiams neskiriamas pakankamas dėmesys, o ši misija perkeliama specializuotoms papildomo ugdymo mokykloms, o taip palaipsniui kuriama mažą kritinę arba menką žinių bagažą turinti meno suvokėjų „masė“.
Be to, institucijų administracijoms, kuriose yra išlikę monumentalaus meno kūrinių, nebuvo perduota kūrinių techninė dokumentacija, priėmimo–perdavimo aktai (užsakymai dažnai vyko per kombinatus „Dailė“, o tik dalis jų veiklos archyvo pateko į Literatūros ir meno archyvą), ir dažnai net profesionalams nelengva iš karto identifikuoti menininko pavardę. Tuo labiau nuolatiniam pastato lankytojui sunku įsivaizduoti, kokio meninio lygio kūrinys yra interjero dalis.
Taip pat reiktų atkreipti dėmesį ir į įstatyminę bazę. Daugelis kūrinių yra sukurti prieš kelis dešimtmečius ir dar neperžengė paveldo amžiaus cenzo, kuris yra vienas iš veiksnių įrašyti kūrinį į Kultūros vertybių registrą ir suteikti jam apsaugą.
Pagal LR kultūros vertybių apsaugos įstatymą kultūros vertybė gali būti įrašyta į KVR kreipiantis pačiam savininkui ar kitoms suinteresuotoms pusėms. Panašu, kad dėl edukacijos spragų, komercinių tikslų, o neretai ir dėl nenoro įsivelti į biurokratinius procesus net nesikreipiama į registrą administruojančią įstaigą.
Kita problema – tiesiogiai neišsakomas kritiškas požiūris į sovietinį palikimą, desovietizacijos procesus. Tačiau pasigilinus į 7–10 dešimtmečiais sukurtus kūrinius retas jų pasidavė sovietinės ideologijos įtakai. Daugelis kūrinių yra abstraktūs, akcentuojantys spalvos estetiką, sodrumą ir gylį, dekoratyvias savybes. Tai ambicingos apimties, unikalios kompozicijos, sukuriančios daugiaprasmį santykį su architektūra ir pastato funkcija, kurių neįmanoma pakartoti.
Vieną pirmųjų abstrakčiųjų Lietuvos vitražo mokyklos atstovo Konstantino Šatūno sukurtų kūrinių vis dar galima pamatyti VilniusTech (arch. – Rimantas Dičius, Zigmas J. Daunora, Juozas Vaškevičius, Julius Jurgelionis) pagrindinėje fojė, tuo tarpu Juknaičių kultūros rūmų vitražai, o taip pat ir kiti čia buvę kūriniai nesugrąžinamai sunaikinti.
Vadinamuosiuose figūratyviniuose darbuose profesinė, kasdienybės ir švenčių tema buvo daugiau ar mažiau formali, tačiau tokie kūriniai nebūtinai išnyko iš akiračio. Tarp laimingųjų patenka ir Natalijos Daškovos sukurta freska „Liaudies šventė“ Aludarių g. Vilniuje. „Audėjos“ – dailininkų Nijolės Vilutytė ir Romas Dalinkevičius sieninės tapybos kūrinys restauruotas Alytaus savivaldybės kultūros paveldo skyriaus pastangomis.
Dar kelis reikšmingus meno kūrinius galima pamatyti ir Saulėtekio alėjos gale įsikūrusiame Vilniaus Gedimino technikos universiteto pastate. Universitetas išsaugojo Henriko Kulšio (1944–2001) vitražą (daug menininko kūrinių Vilniuje ir Klaipėdoje yra sunaikinti). Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Juozo Adomonio keramikos objektai jau daugiau nei tris dešimtmečius yra neatsiejama kavinės „Arka“ dalis.
Meno objekto priežiūra turi rūpintis pastato savininkai, tačiau ir pastariesiems ne visada aišku, kur kreiptis ketinant kūrinį restauruoti ar net rūpinantis kasdienine jo priežiūra. Dažnai kūrinius restauruoja ir prižiūri gyvi garbaus amžiaus jų autoriai, kurie suinteresuoti gera kūrinių būkle.
Dėl kūrinių priežiūros žinių stokos, ko gero, sudėtingiausia situacija, su nedidelėmis išimtimis (Marijos Švažienės gobelenas Santaros klinikose) ištiko tekstilės kūrinius (gobelenus). Daugelį metų kūriniai nebuvo tinkamai prižiūrimi, o jų sukūrimui naudotus siūlus pamėgo natūralumo mėgėjai graužikai. Renovavus pastatus dėl nepatenkinamos būklės daugelis tekstilės kūrinių pateko į institucijų saugyklas.
Lietuvoje monumentalaus meno kūrinių edukacija ir sklaida minimali. Vienintelė fundamentali architekto Algimanto Mačiulio parengta, gausiai vaizdais iliustruota knyga „Dailė architektūroje“, apimanti visas monumentalaus meno rūšis ir apžvelgianti kūrinių vietas, graibstyte graibstoma.
Tą spragą pamažu turėtų pildyti „Dailininkų sąjungos fondo“ duomenys apie objektus, talpinami skaitmeninėje DB. Bet to toli gražu neužtenka. Svarbiu, situaciją keičiančiu žingsniu, prisidedančiu prie geresnės monumentalaus meno kūrinių būklės ir žinomumo taptų sisteminė komunikacija ir vietos bendruomenės bei visuomenės įtraukimas į pažintinį procesą.
Akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta kūriniais viešojoje erdvėje susirūpinusios institucijos. Jei tokia atsirastų, jos veikloje galėtų atsirasti ir galimybių įgyvendinti šiuolaikinius įvietinto meno projektus.
Iš akiračio nykstančių vertingų kūrinių sąrašas, be abejonės, gali būti dar ilgesnis, tačiau „Dailininkų sąjungos fondo“ iniciatyva jau prisideda prie neigiamų padarinių mažinimo.
Projektą finansuoja: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Projekto partneriai ‒ Lietuvos dailininkų sąjunga; Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus Monumentalistų sekcija.
Saulė Mažeikaitė
Su monumentaliosios dailės kūrinių duomenų baze galima susipažinti čia.
Nuotraukose (iš kairės): Valerija Vija Tarabildienė. „Miškas I. Žvėrys“, 1978 m.; Eglė Valiūtė. „Pavasaris“, 1978–1979m. Restauruotas 2003 m.; Liuda (Jaruševičiūtė) Stankevičienė. „Ora Pro Nobis“, 1993 m.
Atnaujinimo data: 2024-04-17
Taip pat skaitykite:
Aptarti Veliuonos paveldosauginiai klausimai
Ketvirtis amžiaus bendradarbiavimo saugant Europos kapinių paveldą
Sutvarkyti Skarulių Šv. Onos bažnyčios mediniai langai
Baltijos jūros regiono paveldosaugininkai aptarė paveldo dokumentavimo, skaitmeninimo aktualijas