J. R. Glemža: „Įstatymas visus suvedė į vieną departamentą, kad būtų bendrai naudingai dirbama Lietuvai, o ne konfrontuojama“
Paveldosaugos specialistams gerai žinoma dr. Jono Rimanto Glemžos (g. 1935 m.) pavardė. Jis yra vienas iš paveldosaugos sistemos Lietuvoje kūrėjų, prie šio proceso prisidėjęs ir sovietmečiu, ir Nepriklausomoje Lietuvoje, parengęs dokumentus Vilniaus senamiesčio įrašymui į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiemet architektas, vienas žymiausių Lietuvos paminklosaugininkų, buvęs Tarptautinio paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) viceprezidentas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras J. Glemža apdovanotas Kultūros paveldo departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui“ – už viso gyvenimo nuopelnus savo darbais saugant Lietuvos kultūros paveldą: už iniciatyvas ir tiesioginį dalyvavimą kuriant bei vadovaujant paveldo apsaugos institucijoms, už indėlį garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose, už savo praeities ir žinių perdavimą jaunajai paveldosaugininkų, restauratorių kartai ir formuojant jų ruošimo sistemą, už įgyvendintus kultūros paveldo objektų tvarkybos, restauravimo, pritaikymo projektus ir aktyvią žinių bei istorijų apie kultūros paveldą sklaidą.
Jo prisiminimai – gyva paveldosauginės sistemos kūrimosi Lietuvoje istorija. Dalinamės interviu su J. R. Glemža.
Atsiimdamas KPD apdovanojimą, Jūs prisiminėte 1964-uosius metus, kai labai neįprastomis aplinkybėmis teko pabuvoti Architektų ir istorijos paminklų restauratorių kongrese, kuriame buvo priimta Venecijos chartija – pamatinius paveldosaugos pagrindus įtvirtinęs tarptautinis paminklų ir vietų konservavimo bei restauravimo dokumentas. Iš kur Jūs sužinojote, kad tais metais Italijoje, Venecijoje, UNESCO rengia ką tik įkurtos tarptautinės paminklosaugos specialistų ir restauratorių organizacijos – ICOMOS – kongresą, kuriame buvo paskelbta garsioji Venecijos chartija? Juk 1964-ieji, gilus sovietmetis... Ir kaip į tą kongresą patekote?
Kadangi aktyviai dalyvavau Architektų sąjungos veikloje, sužinojau, kad 1964 m. nusimato specializuota turistinė kelionė į Italiją, kur tuo metu buvo rengiamas paminklų apsaugai skirtas kongresas, turėjo būti rengiama ir paminklų apsaugai skirta paroda. Tuo metu veikė ir Sovietų Sąjungos architektų sąjunga, ir atskirai Lietuvos architektų sąjunga. Maskvoje turėjau pažįstamų architektų, iš jų ir pasiekė žinia, kad Sovietų Sąjungos architektų sąjunga organizuoja specialią turistinę grupę į Italiją, ir būtent tuo metu, kai ten vyks minėtas kongresas. Tai buvo antras Tarptautinis kongresas, skirtas su paminklais dirbantiems architektams ir technikams.
Turistinėje grupėje važiavo ir oficiali architektų delegacija. Aš tuo metu dirbau Kultūros ministerijoje – muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos vadovu. Tuometinis Lietuvos kultūros ministras muzikologas Juozas Banaitis mane išleido ir net sutiko padengti pusę kelionės kainos. Iš tos turistinės 24 žmonių grupės penki rusai į kongresą vyko oficialiai, kaip Sovietų Sąjungos delegacija. Jie buvo geranoriški kolegos, iš jų ir žinojom, kur ir kada vyks kongresas. Keturiese (aš, du gruzinai ir vienas maskvietis) vieną dieną atsisakėm turistinės programos ir patys savarankiškai, nusisamdę gondolą, nuplaukėm į Veneciją ir taip nuvykom į kongresą. Tą dieną kiti turistinės grupės dalyviai lankėsi Murano stiklo pūtimo dirbtuvėse.
Dar įdomu, kad mūsų kelionė iki Italijos nebuvo sklandi. Kai visa grupė išskrido į Italiją, mums nebuvo baigti paruošti pasai, ir likom Maskvoje. Tik mūsų užsispyrimo dėka (labiausiai užsispyręs buvau aš ir gruzinai) mes išsireikalavom iš „Inturisto“, kad į Italiją išskristume ir vėluodami. Per Paryžių mes po dienos atsiradom Italijoje. Turistinės grupės vadovas netikėjo mus pamatęs, sako, dažniausiai, jei jau lieka, tai lieka, vėluodami neatskrenda.
Kaip jus įleido į kongresą, jei nebuvote oficiali delegacija?
Svarbu buvo nuplaukt į Veneciją, o paskui – įėjai, užsiregistravai ir dalyvauji. Turiu iki šiol išsaugotą dalyvio dokumentą, programą. Venecijoje, iš kortelės atpažinęs, susipažinau su profesorium Stanislawu Lorentzu (1899–1991) iš Varšuvos. Aš šią pavardę žinojau. Žinojau, kad jis tarpukariu buvo Vilniaus krašto paminklų apsaugos vadovas. Beje, jis buvo vienas iš to kongreso organizatorių. Pamatęs jį kongrese, atpažinęs iš kortelės, iškart prisistačiau, pasakęs, kad esu iš Vilniaus, kad esu atsakingas už paminklų apsaugą. Mes iškart pasikeitėm vizitinėm kortelėm. Nuo to laiko prasidėjo mano draugystė su Lenkijos profesūra.
Kaip Venecijos chartija paveikė paminklosaugą?
Venecijos chartija – tai pagrindinis tarptautinis dokumentas paminklų restauravimui. Kaip mums, katalikams, maldos „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, taip paminklosaugininkams buvo Venecijos chartija.
Svarbiausia, kad ji įtvirtino paveldosaugos pagrindus, iš karto nustatė principus, pavyzdžiui, kad reikia siekti autentiškumo, daryti istorinius, archeologinius, architektūrinius tyrimus, kad autentika yra tai, kas pagrįsta dokumentais ar įrodymais, o ne įsivaizdavimais. Dar Venecijos chartija įtvirtino principą, kad jei objekte reikia užpildyti trūkstamas dalis, jos turi skirtis nuo autentikos, turi būti atpažįstamos. Dar kas svarbu – ši chartija yra dokumentas, kuris turi būti taikomas atsižvelgiant į kiekvienos tautos paveldą, tradicijas ir paveldosaugos nuostatas. Kitaip sakant, 16 punktų dokumentą reikia taikyti kūrybiškai.
Maskva Venecijos chartiją paskelbė tik 1975 m. O mes Lietuvoje ją išvertėm ir publikavom 1967 m. – 8 metais anksčiau negu Maskva. Pradžioj mes neturėjom teksto, paskui gavom lenkų išverstą, tai vertėm iš lenkų kalbos. Taip šis dokumentas Lietuvai tapo žinomas. Venecijos chartija nėra juridinis dokumentas, kurį reikia ratifikuoti. Tiesiog paskelbta doktrina, kas nori – vadovaujasi ja. Mes Lietuvoje ja iš karto pradėjom vadovautis. Tiesą sakant, dar iki vykimo į Italiją mes Lietuvoje vadovavomės labai panašiomis nuostatomis, kurias paskelbė Venecijos chartija.
O kaip Jūs, architektas, pasukote į paminklų apsaugos sritį, kuri tuomet, galima sakyti, tik kūrėsi?
Kad pasukau į paminklų apsaugą, likimas lėmė, o gal tiksliau – evoliucija. Paminklų apsaugoje pradėjau dirbti nuo 1958 m. spalio. Tada paminklų apsauga buvo padalinta į dvi dalis. Architektūros paminklų apsauga priklausė tuometiniam Valstybiniam statybos reikalų komitetui, o kitų paminklų (archeologijos, dailės, istorijos) apsauga priklausė Kultūros ministerijai. Taip likimas lėmė, kad po atstatomos Trakų pilies kritikos, kuri pasipylė iš Maskvos, kai Lietuvai buvo stipriai sumažintas paminklų restauravimui skirtas finansavimas, teko gelbėti pačią paminklų apsaugą. Iš Valstybinio statybos reikalų komiteto buvo žadama atimti architektūros paminklų apsaugos (restauravimo) funkciją, buvo sakoma, kad šis komitetas turi užsiimti naujomis statybomis, o ne paminklais. Gelbėdamas restauratorius, kurie tuomet priklausė Valstybiniam statybos reikalų komitetui, pasiprašiau vizito pas Kultūros ministrą J. Banaitį. Ministro teko prašyti, kad architektūros paminklų apsaugą globoti priimtų Kultūros ministerija. Jis sutiko.
Priminkite tą Trakų pilies atstatymo istoriją, kuri paveikė ir paveldosaugą.
Paminklams atstatinėti ir restauruoti 1950 m. sovietinė Lietuvos Vyriausybė buvo priėmusi nutarimą įkurti Mokslinės restauracijos gamybines dirbtuves. Dirbtuvės įkurtos pagal sąjunginį dokumentą, tokias dirbtuves leista turėti visoms respublikoms. Metais anksčiau, 1949 m., buvo patvirtinti sąjunginiai kultūros paminklų apsaugos nuostatai ir greit sudaryta teisė respublikose įsteigti Mokslinės restauracijos gamybines dirbtuves. Dauguma respublikų įsteigė greit, kai kurios vėliau. Baltijos šalys visos įsteigė 1950 m.
Trakų pilies atstatymą inicijavo Kultūros ministerija. Jai tada priklausė Trakų istorijos muziejus, turėjo idėją muziejų perkelti į atstatytą Trakų pilį. Kai Lietuva jau turėjo Mokslinės restauracijos gamybines dirbtuves, Vyriausybė 1955 m. priėmė nutarimą atstatyti Trakų pilį.
1959 m. pabaigoje – 1960 m. pradžioje, į valdžią Maskvoje atėjus Nikitai Chruščiovui (paminklų jis nelabai suprato), sąjunginiame laikraštyje „Izvestijos“ pasirodė straipsnis, klausiantis, ar dabar laikas atstatinėti feodalines pilis. Straipsnis kaltino Lietuvos valdžią feodalinės praeities idealizavimu. Paskui sužinojom, kad ta kritika buvo suorganizuota specialiai, bandant nuversti tuometinį Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų.
Kuo jis neįtiko Maskvai?
Iš visų respublikų jis buvo likęs vienintelis dar iš prieškarinių Lietuvos komunistų partijos vadovų. Visi kiti jau buvo „sutvarkyti“. Pilis buvo atstatymo stadijoj, dar nebaigta. Po to „Izvestijų“ straipsnio atsirado Sąjunginio komunistų partijos centro komiteto dokumentas, kalbantis apie tai, kad reikia peržiūrėtų visą paminklų apsaugos tvarką, mažinti lėšų skyrimą. Sumažinta buvo tris kartus. Tuometinis Lietuvos finansų ministras buvo Romualdas Sikorskis (1926–1997) nieko negalėjo padaryti, atsimenu, skundėsi, kad iš Maskvos atėjo dokumentas, reikalaujantis kasmet 50 proc. mažinti lėšas paminklų apsaugai.
Kadangi dėl „skandalo“ su Trakų pilimi buvo pareikalauta „kraujo“, mano inspekcijos vadovas buvo atleistas iš darbo, Statybos reikalų komiteto pirmininkas taip pat atleistas. Tai buvo Maskvos kerštas tuometinei Lietuvai. Supratau, kad reikia kažką sugalvot. Restauratorius globojo Statybos reikalų komitetas, aš tuo metu dirbau Statybos reikalų komitete architektūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininku (inspekcija buvo Statybos reikalų komiteto skyrius). Įsivaizduokite, visos Lietuvos paminklų apsaugoje dirbo 4 žmonės. Kadangi mano vadovą atleido, man teko perimti jo pareigas.
Kad nelikviduotų restauratorių, sugalvojau, kad juos reikia pervesti į Kultūros ministeriją, maniau, gal per ministeriją pavyktų išsaugoti paminklų apsaugos funkciją. Geranoriškas tada buvo Kultūros ministras J. Banaitis, kuris, beje, labai rūpinosi atkurtomis Dainų šventėmis. Pavyko su ministro pagalba ministerijoje įkurti Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybą. Aš, nors ne muziejininkas, o architektas, šioje valdyboje pradėjau dirbti nuo 1958 m. rudens. Man pasiūlė būti šios valdybos vadovu. Aš perėmiau kultūros paminklų apsaugą, o mano pavaduotoju tapęs Kultūros ministerijoje muziejų, archeologijos, dailės ir istorijos paminklų apsaugai vadovavęs Stasys Čipkus naujoje valdyboje kuravo muziejininkystę. Jis buvo baigęs muziejininkystę.
O kaip viskas klostėsi su Trakų pilimi?
Statybos tęsėsi. 1960 m. pilies rūmas jau buvo atstatytas. Pilyje jau švęstas Mokslinės restauracijos gamybinių dirbtuvių veiklos dešimtmetis (vėliau šios dirbtuvės tapo Paminklų restauravimo trestu, kuris turėjo savo paminklų restauravimo ir konservavimo institutą ir tyrimų projektavimo institutą). Oficialus veiklos dešimtmečiui skirtas renginys pirmiau vyko Mokslų akademijos salėje, o antras (iškilmės su vaišėmis) – atstatytuose Trakų pilies rūmuose. Tuo metu iš Australijos tik ką grįžęs buvo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993) pradėjo dirbti su restauratoriais. Buvo sukurtas filmas apie restauratorius, bet tik savaitę parodytas iš eterio buvo nuimtas, kaip skleidžiantis nacionalizmą. Bet archyvuose jis išlikęs.
Finansavimas Lietuvos restauratoriams buvo mažinamas 1961, 1962, 1963 m., tačiau 1963 m. pabaigoje N. Chruščiovo valdžioje neliko. Aš tada dirbau Kultūros ministerijoje. Ministras J. Banaitis manęs paklausė, ar turiu nuotraukų, idėjų, projektų sustojusiems Trakų pilies atstatymo darbams išjudinti. Sakau, turiu. Nuvažiavom į Vyriausybę, nuėjom tiesiai pas tuometinį premjerą Motiejų Šumauską. Tai prieškarinis komunistas, kilęs iš darbininkų, tačiau jis labai jautė Lietuvą. Iš pradžių 10 minučių M. Šumauskas daužė kumščiu stalą ir keikė Maskvą: „Ko jie kišasi? Ką mes jiems darom bloga? Kodėl neleidžia? Kodėl jie mums trukdo dirbt?“ Paskui paklausė, ar turim projektus. Atsakiau, kad turim. „Tai dirbkit. Pinigų kiek reikės, tiek bus“, – pasakė M. Šumauskas. Tai buvo 1964 m. pradžia. Dar kas įdomu, tuo metu sąjunginė architektų sąjunga Londone organizavo tarptautinę parodą, skirtą architektūros paminklų restauravimui. Mūsų prašė kokios nors medžiagos parodai. Mes nusiuntėm atstatytos Trakų pilies rūmų nuotrauką. Bokštai dar nebuvo atstatyti. Ir koks paradoksas – ką tik mus daužė už pilies atstatinėjimą, o dabar Trakų pilis Londone eksponuojama tarp TSRS architektūros paminklų restauravimo pasiekimų.
Apie dvarų restauravimą turbūt nebuvo galima ir pasvajoti?
Kaip čia pasakius. Jei dvarai skiriami kitai paskirčiai, kaip Tiškevičių rūmai Palangoje – Gintaro muziejui, tada galima. Tada labai išsiplėtė paminklų restauravimo trestas, jis turėjo 5 restauracines dirbtuves (Telšiuose, Kaune, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Trakuose). Buvo plėtra. Šitos plėtros rezultatas – Lietuvos paminklų apsauga sovietmečiu pagal restauravimo darbų apimtis buvo viena iš lyderių. Nenoriu nuvertinti tuometinio Leningrado ir Ukrainos. Ir jie buvo lyderiai. Tačiau buvo ir tokių respublikų, kaip, pavyzdžiui, Baltarusija, kur nebuvo įkurtos restauracinės dirbtuvės. Baltarusija 10 metų vėliau tokias dirbtuves įkūrė. Sovietmečiu Lietuvos, Latvijos ir Estijos paminklų apsaugos sistemos bendradarbiavo, organizavo bendras konferencijas, parodas, kurios buvo savotiška mokykla to meto paminklų apsaugos sampratos vystymuisi. Pirma jungtinė trijų Baltijos šalių konferencija vyko Vilniuje 1959 m.
O kaip viskas klostėsi 1990 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę? Paminklų apsauga buvo svarbi ir Sąjūdžio metais, ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais.
Sąjūdis padarė savo įtaką paminklų apsaugai. Tos įtakos dėka aš inicijavau Vilniaus senamiesčio įrašymą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Italijoje buvo leidžiamas ir 90 valstybių platinamas ICOMOS tarptautinis mokslinis informacinis leidinys. 1989 m. šio leidinio viršelyje – vokiečių kartografo ir geografo Georgo Brauno (1541–1622) pieštas Vilniaus planas su detaliu gatvių tinklu, aikštėmis, pilių kompleksu. Šį Vilniaus planą G. Braunas įtraukė į sudarytą „Pasaulio miestų atlasą“. Šiame leidinyje buvo publikuotas didelis mano straipsnis apie Vilniaus senamiesčio regeneravimą. Redakcinė komisija straipsnį priėmė.
Straipsnis tapo pirmuoju žingsniu įrašant Vilniaus senamiestį į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?
Taip. Reikėjo, kad kuo daugiau šalių sužinotų apie mūsų senamiestį. Paraleliai su to straipsnio pasirodymu aš parengiau dokumentus Vilniaus senamiesčio įrašymui į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Paminklų restauravimo institutas padėjo parinkti vaizdo medžiagą – apie 60 nuotraukų. Per sovietinį ICOMOS‘o komitetą tie dokumentai 1989 m. rudenį buvo nusiųsti į Paryžių ir laukėme, kol UNESCO pasaulio paveldo komitete Vilniaus senamiestis bus svarstomas kaip kandidatas. Aš tuo metu ICOMOS vadovybėje užėmiau viceprezidento Europos Rytų regionui pareigas. Pirmą kartą ICOMOS viceprezidentu nuo Sovietų Sąjungos buvau išrinktas 1981 m. (generalinėje asamblėjoje Italijoje), paskui dar du kartus (Rytų Vokietijoje ir Vašingtone 1987 m.)
Ar ilgai teko laukti, kol Vilniaus senamiestį įrašė į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?
Penkerius metus. Kadangi kol Lietuva netapo UNESCO nare, tol negalėjo skelbti. O Lietuva UNESCO nare tapo 1991 m. rudenį, jau būdama nepriklausima valstybė.
Maskva nesustabdė Jūsų siunčiamų dokumentų dėl Vilniaus senamiesčio įrašymo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?
Na, gal nenorėjo prieštarauti man, aš juk tada buvau ICOMOS viceprezidentas, o ICOMOS – UNESCO pagrindinis patarėjas ir ekspertas.
Ar Sąjūdis jums nepriekaištavo už dalyvavimą ICOMOS vadovybėje nuo Sovietų Sąjungos?
Aišku, kad priekaištavo, kritikavo. Bet ką čia kritikuosi, kai mane pirmiausia sudaužė sovietinė valdžia. Aš buvau Lietuvos kultūros viceministras, bet mane išmetė iš Kultūros ministerijos 1986 m. Su manim susidorojo Lietuvoj, ne Maskva. (Tuo metu Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmuoju sekretorium buvo Petras Griškevičus, – aut. pastaba). Atleistas iš Kultūros viceministrų, tapau Paminklų restauravimo instituto vyriausiuoju architektu, pagal savo profesiją.
Už ką su Jumis susidorojo?
Už per didelę paminklų apsaugos globą ir nesiskaitymą su tuometine valdžia.
1990 m. aš dalyvavau visuomeniniuose susirinkimuose, kai vykdavo svarstymai, kokia turėtų būti paminklų apsauga. Tada prasidėjo kritika, kad sovietinės struktūros blogos, kad paminklų apsaugos sistemą reikia keisti, prasidėjo visuomeniniai judėjimai. Sąjūdžio žmonės sudarė sąlygas, kad aš galėčiau pirmininkauti tose visuomeninėse organizacijose, kai vyko svarstymai dėl naujos paminklų apsaugos sistemos, struktūrų kūrimo. Priėjom išvados, kad blogai, kai visa apsauga tik Kultūros ministerijos rankose. Reikia, kad vieni duotų leidimus, derintų, o dar kiti kontroliuotų. Nutarėm, kad reikia įsteigti dvi struktūras. Viena struktūra turi vykdyti paminklų apskaitą, derinti projektus, rūpintis paminklų apsauga, kita struktūra – kontroliuoja. Aš visada buvau už evoliuciją, pritariau, kad reikia kurti naujas struktūras.
Buvo įsteigta Kultūros paveldo inspekcija prie Aukščiausiosios tarybos ir Paminklotvarkos departamentas prie Vyriausybės. Inspekcija kontroliavo departamentą. Buvo paskirti jų vadovai. Inspekcijos vadovu tapo Naglis Puteikis (visuomeninio paminklosauginio klubo „Talka“ vienas iš įkūrėjų – aut.pastaba), Departamento – grafų Zubovų palikuonis Vytautas Zubovas, 1986–90 m. vadovavęs Klaipėdos restauravimo ir projektavimo institutui. Į paskutinį posėdį atėjo vicepremjeras Romualdas Ozolas ir pritarė tokiai struktūrai, aš perdaviau Aukščiausios Tarybos deputatui akademikui Antanui Buračui ir jis įteisino – 1990 m. įsteigtas ir Departamentas, ir Inspekcija. Tačiau gana greit tarp Departamento ir Inspekcijos vadovų iškilo prieštaravimai, jie labai nesutarė.
Dėl ko jie nesutarė?
N. Puteikis pradėjo dubliuot departamento veiklą, siekė irgi vykdyti paminklų apskaitą, kaip ir departamentas. Tai būtų buvę nesąmonė. Juk sutarta, užfiksuota ir pasirašyta po atskirom funkcijom. Buvo patvirtinti Valstybinės paminklų apsaugos inspekcijos nuostatai. Praktiškai, N. Puteikis sukūrė tą konfrontaciją. Toks jau jo charakteris.
Kai aš dirbau Paminklų restauravimo instituto vyriausiuoju architektu, tai vieną savaitę ateidavo V. Zubovas, skųsdavosi, kad negali dirbti su Nagliu. Po savaitės ateidavo N. Puteikis. Pagaliau sulaukiau skambučio iš tuometinio Architektų sąjungos pirmininko Algimanto Nasvyčio, prieš tai buvusio Statybos ir urbanistikos ministro (1990–1992 m.), skambučio. Kadangi Departamentą kuravo Statybos ir urbanistikos ministerija, A. Nasvyčiui rūpėjo šitie reikalai, sako, ateik į architektų sąjungą, reikia pamėgint išspręst klausimą dėl N. Puteikio ir V. Zubovo nesutarimų ir nutart, ką daryti su Departamentu.
N. Puteikis pas A. Nasvytį net neatėjo, o V. Zubovas jau buvo padavęs prašymą atsistatydinti iš pareigų. A. Nasvyčiui rūpėjo, kas gali perimti Departamentą, kad nesustotų jo darbai. Ir po trijų dienas svarstymų V. Zubovas pasakė, kad jis nieko kito šiame poste nemato, tik mane, kadangi aš turiu patirtį paminklų apsaugoje. Na, ir ką gi, 1994 m. tapau Paminklotvarkos departamento (vėliau jis pavadintas Kultūros vertybių apsaugos departamentu, dar vėliau – Kultūros paveldo departamentu, – aut. pastaba) vadovu.
Kokie svarbiausi darbai laukė?
Tuo metu dar dalyvavau ir grupėje, kuri ruošė naują paminklų apsaugos įstatymą. Jis vadinosi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Darbo grupės vadovu buvo paskirtas Vitas Karčiauskas. Tuo metu rengėm naują įstatymą, mačiau, kad nieko gero iš šių dviejų institucijų nebus, struktūros labai didelės (sovietmetis paliko daug etatų), vieni kitiems pagalius kaišioja. Sovietmečiu buvo pasiekta, kad visi rajonai turėjo paminklų apsaugos darbuotoją, trys miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda – turėjo savo inspekcijas. Įstatymu buvo nuspręsta Inspekciją ir Departamentą sujungti į vieną. Įstatymas visus suvedė į vieną Departamentą, kad būtų bendrai naudingai dirbama Lietuvai, o ne konfrontuojama. Už tai aš buvau labai kritikuojamas, kad „panaikinau“ inspekciją. Iš Inspekcijos darbuotojų buvo daug pasipiktinimo ir kojų daužymo, kad jie inkorporuojami į Departamentą. Inspekcija buvo didesnė už Departamentą, turėjo apie 60 darbuotojų. Departamento skyrius teko formuoti pagal apskritis. Patyriau ir nemažai neteisybės bei šmeižto. Deja, žmonės kerštingi...
Kadangi įstatymą pavyko priimti 1994 m. gruodį, ir, noriu pabrėžti, A. Brazausko, kuris tuo metu buvo prezidentu, dėka. Gavau žinutę, kad jis nori, jog apsilankyčiau. Mes vienas kitą žinojom. Aš buvau vienas iš Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse kūrėjų, o A. Brazauskas labai padėjo jį kurti, sprendė finansavimą. A. Brazauskas pirmiausia manęs paklausė: „Kuo aš galiu padėti paminklų apsaugai?“ Sakau, Seime, Kultūros komitete guli parengtas įstatymo projektas ir nejuda jau metai. Jis prie manęs paskambino tuometiniam Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Bronislovui Genzeliui ir pasakė, kad išleis dekretą, jog įstatymo projektas būtų svarstomas ne eilės tvarka. Na, ir ką, priėmė įstatymą. Ir prie viso to A. Brazauskas dar pasiūlė mane ne tik Departamento, kuris priklausė Kultūros ministerijai, direktorium, bet ir Kultūros ministerijos sekretorium (tuo metu tai prilygo pavaduotojo statusui). Tačiau greit, kai tik socdemai prarado valdžią, atėjo konservatoriai, o su konservatoriais grįžo N. Puteikis. Pirmiausia jis siekė nuversti mane. Nuvertė. Departamento direktorium tapo N. Puteikis. Bet neilgai, gal du mėnesius, o paskui jis tapo Kultūros viceministru.
1996 m. buvo paskirtas naujas Kultūros ministras – Saulius Šaltenis. Kaip įprasta, pirmadienį ministerijos sekretoriai rinkdavosi pas ministrą. Atėjau ir aš. S. Šaltenis paklausė: „Ar Glemža būsite?“ Sakau, taip. O jis man: „Tai atsisveikinsim“. Sakau, gerai. Dar paklausė, kur aš eisiu. Atsakiau, kad pas Arvydą Šaltenį, esu Dailės akademijos docentas ir manęs laukia akademijoje, aš ten dėstau. (Prof. A. Šaltenis – Sauliaus brolis, jis tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos rektorius, – aut. pastaba).
Akademijoje ryšiai su paveldosauga tęsėsi?Vilniaus dailės akademijos istorijoje rašoma: „1997 m. Vilniaus dailės akademijos rektorius prof. Arvydas Šaltenis paskatino doc. dr. Joną Rimantą Glemžą imtis Paminklotvarkos studijų, t. y. restauratorių specializacijos, plėtros organizatoriaus-koordinatoriaus pareigų (…)1999 m. jau penkiose VDA katedrose (Architektūros, Dailės istorijos ir teorijos, Monumentalios dailės, Skulptūros ir Tapybos) studentai specializavosi restauracijoje (…) Tai paskatino teikti pasiūlymą VDA Senatui įsteigti savarankišką Paminklotvarkos katedrą. Pritarimas buvo gautas, ir Rektorius pasirašė įsakymą nuo 1999 m. rugsėjo 15 d. įsteigti Paminklotvarkos katedrą jos vedėju paskiriant doc. dr. J. R. Glemžą. Jis katedrai vadovavo iki 2003 m.”
Taip. Atsisveikinus su ministerija, atėjus į akademiją, tuometinis rektorius A. Šaltenis man pasakė: „Tai organizuojam Restauravimo katedrą“. Organizavom.
Kiek vėliau N. Puteikis, būdamas Kultūros vertybių apsaugos departamento (dabartinis KPD) direktorium, mane susigrąžino. Akmens užantyje nenešiojau. Departamente dirbo daug pažįstamų žmonių. Grįžau. Dvejus metus dirbau ryšių su užsieniu skyriaus vedėju. Iš Departamento išėjau 1998 m. Tačiau ryšiai su Departamentu siejosi ir vėliau, kai 2003 m. tapau Valstybinės paveldo komisijos pirmininku (iki 2009 m.). Komisija buvo įsteigta kartu su įstatymu. Seime buvo nuspręsta, kad Departamentas negali vienas dirbt, jis vis tiek kažkam turi atsiskaityti. Tuometiniam Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui B. Genzeliui aš pasiūliau Šiaurės šalių pavyzdžiu įsteigti vyriausybinio lygmens komisiją paveldui aptarti. Tokias komisijas turi norvegai, švedai. Tai kodėl ir Lietuvoje negali būti valstybinės paveldo komisijos prie Seimo, kuriai kasmet atsiskaitinėtų departamentas? Tai buvo įrašyta į 1994 m. įstatymą. Tą komisiją turėjo sudaryti ekspertai, visuomeninių organizacijų nariai, pradžioje dar buvo du Seimo nariai. Paskui Seimas neleido Seimo nariams dalyvauti komisijose, šią teisę palikdamas ekspertams.
2003 m. restauratoriai mane, kaip Restauratorių sąjungos pirmininką, delegavo į Valstybinę paveldo komisiją. Kai išrinko komisijos pirmininku, atsistatydinau iš Restauratorių sąjungos pirmininkų. Negalėjau būti ir ten, ir ten. Komisijoje buvau tris kadencijas.
Dažnai gaudavau šmeižto porcijų, kad esą sovietinės nomenklatūros žmogus. Aš ant „bačkos“ nelipau ir garsiai neaiškinau, kad esu politkalinio sūnus. Mano tėvas Jonas Glemža už dalyvavimą Nikolajaus Rericho draugijoje buvo nuteistas kalėti 10 metų ir išvežtas į Sibirą. Šiai draugijai jis priklausė nuo 1935 m., kai ji buvo įkurta Kaune. N. Rericho draugija buvo uždrausta sovietmečiu, kaip netinkanti sovietinei ideologijai ir propaguojanti Rytų filosofiją. Kadangi draugija veikė nelegaliai, pogrindyje, tai teismas ir nuteisė už tai. Kai tėvą areštavo ir išvežė į Sibirą 1949 m., aš buvau 14 metų moksleivis. Tada daug vertingų knygų iš mūsų namų Kaune paėmė darydami kratą... Kai tėvas grįžo iš Sibiro, aš jau studijavau Kauno politechnikos institute architektūrą. Na, leido man sovietmečiu dirbt, nors žinojo instituto valdžia, kad mano tėvas Sibire kalėjo. Yra kaip yra... Čia gyvenimas. Tėvo atminimui aš esu tos draugijos narys.
Kas iš šeimos, giminių padarė įtaką, formavo Jūsų polinkį į paveldosaugą?
Architektūra mane traukė, nors mokiausi ir Juozo Gruodžio muzikos technikume, grojau fortepionu. Tris kursus baigiau, bet supratau, kad muzikantu nebūsiu. O pagarbą paveldui, galima sakyti, įskiepijo mano tėvo trys seserys, mano tetos, jos buvo labai susijusios su liaudies menu, muziejininkyste ir papročiais. Kraštotyrininkė Stefanija Glemžaitė 1947 m. įkūrė Kupiškio etnografijos muziejų. Etnografė-muziejininkė Mikalina Glemžaitė 1955 m. išleido monografiją „Lietuvių tautiniai drabužiai“, ji buvo dabartinio Nacionalinio muziejaus vyriausioji fondų saugotoja. Kraštotyrininkė Elvyra Glemžaitė-Dulaitienė 1958 m. išleido monografiją „Kupiškėnų senovė. Etnografija ir tautosaka“. Mano tėvas buvo spaustuvininkas, baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Iš tetos Elvyros paveldėjau 1900 m. Berlyne pagamintą pianiną „Trautwein“. Šį pianiną jos šeima įsigijo, kai gyveno Klaipėdoje. Tetos vyras Vincas Dulaitis buvo Klaipėdos krašto muitinės vado pavaduotojas.
Kuris gyvenimo laikotarpis įdomiausias?
Visi labai įdomūs. Sunkiausias, kai sovietmetyje teko gelbėti paveldo apsaugos sistemą, kai pavyko architektūros paminklų inspekciją atvesti į Kultūros ministeriją, įsteigti muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybą. Kitas svarbus laikotarpis buvo, kai vyko virsmas, perėjimas iš sovietinės sistemos į naująją. Visada žiūrėjau į priekį, supratau, kad evoliucija turi būti. Taip pat labai džiaugiuosi, kad galėjau pasiūlyti Vilniaus senamiestį įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir jis buvo įrašytas. Tą padarėm pirmieji iš Baltijos šalių. Įdomiu ir svarbiu laikotarpiu laikau, kad pavyko dalyvauti paveldosaugos struktūrų formavime, buvau raštininkas, pirmininkaujantis tam sambūriui, kuris rūpinosi, kad būtų įsteigtas Paminklotvarkos departamentas (vėliau pervadintas Kultūros vertybių apsaugos departamentu, dabar – Kultūros paveldo departamentas) ir Inspekcija. Deja, dėl jų vadovų skirtingumo nepavyko dirbti ir Departamentui, ir Inspekcijai. Nebuvo kitos išeities, kaip juos apjungti.
Parengė Jūratė Mičiulienė
Autorės nuotraukoje – J. Glemža, 1964 m. dalyvavęs Venecijoje vykusiame Architektų ir istorijos paminklų restauratorių kongrese, kuriame buvo priimta Venecijos chartija, išsaugojo renginio programą.
Kita iliustracija – 1989 m. Italijoje leidžiamo ICOMOS tarptautinio mokslinio informacinio leidinio viršelis, jame – vokiečių kartografo ir geografo Georgo Brauno XVI a. pieštas Vilniaus planas su detaliu gatvių tinklu, aikštėmis, pilių kompleksu. Šiame leidinyje buvo publikuotas didelis J. Glemžos straipsnis apie Vilniaus senamiestį. Straipsnis tapo pirmuoju žingsniu įrašant Vilniaus senamiestį į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Atnaujinimo data: 2024-12-27
Taip pat skaitykite:
Atvirų duomenų portale – nauji duomenys apie kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų finansavimą!
Restauruotas stebuklingasis Zarasų bažnyčios paveikslas
Rūpi UNESCO pasaulio paveldo vietovės – Kuršių nerijos – ateitis? Dalyvaukite visuomenės apklausoje
KPD Paveldosaugos bibliotekoje – 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius liudijančios nuotraukos
V. Bezaras: „Esame liudininkai vieno didžiausių atradimų šiandieninės paveldosaugos istorijoje“