A. K. Giedraitį menantys kultūros paveldo objektai pažymėti informaciniais įrašais
Praėjusią savaitę Lietuvos geologų bendruomenė paminėjo pirmojo profesionalaus lietuvių geologo, iš kunigaikščių Giedraičių giminės kilusio, Karvio dvare netoli Vilniaus, dabartinėje Maišiagalos seniūnijoje gimusio Antano Karolio Giedraičio (1848–1909) 175-ąsias gimimo metines. Įvyko mokslinė konferencija, išleista šios asmenybės gyvenimui ir darbams skirta knyga (prie jos parengimo prisidėjo ir KPD). Konferencijos dalyviai kitą dieną aplankė su A. K. Giedraičiu susijusias vietas – Karvio dvaro sodybos fragmentus, Karvio kapines, kur palaidotas A. K. Giedraitis ir jo tėvas Edmundas, taip pat Vilniuje, Savanorių pr.1, esantį namelį, po kuriuo 1883 m. kunigaikščio geologo iniciatyva buvo įrengtas artezinis šulinys. Ant šio namelio (istorinio gręžinio, dar vadinamo Poguliankos vardu, antžeminės dalies) buvo atidengta informacinė lentelė, be kurios iki šiol ne dažnas vilnietis žinojo šio statinio istoriją. „Kunigaikščio geologo Antano Karolio Giedraičio dėka 1883 metais išgręžtas POGULINKOS GRĘŽINYS. Gręžinio gylis 116,95 m. Tai pirmasis Vilniuje vandens gręžinys, pasiekęs devono periodo sluoksnius“ – rašoma lentelėje. Pogulianka XX a. pradžioje vadintas miesto kvartalas, prasidedantis dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje ir besitęsiantis į tuometinio miesto pakraštį, dabartinį Savanorių prospektą.
Kuo kunigaikštis nusipelnė Vilniaus vandentiekiui?
Mūrinis namelis (antžeminė gręžinio dalis) į Kultūros vertybių registrą įtrauktas 2002 m., kai šalia prasidėjus statyboms iškilo grėsmė jo išlikimui. Apie tai naujai išleistoje knygoje „Kunigaikštis geologas Antanas Karolis Giedraitis“ pasakoja geologas Antanas Marcinonis. „Šis gręžinys buvo įrengtas aprūpinti tuomet šioje vietoje veikusios carinės Rusijos kariuomenės duonos kepyklą vandeniu. Kepyklą prijungus prie miesto vandentiekio, „Poguliankos“ gręžinys buvo paliktas rezerviniu, vėliau antžeminiai mechanizmai išmontuoti, gręžinio žiotys užkimštos, pats pastatas pritaikytas sargybos patalpai. Sovietmečiu kepykla buvo kariškių saugomas objektas, todėl pastatas nenugriautas, tik jame išlietos betoninės grindys. Tokioje būklėje „Poguliankos“ gręžinys įmonės „Vilniaus grūdai“ sargybos saugomoje teritorijoje išliko iki XXI a. pradžios, kuomet buvusi kepykla su priklausiniais buvo nugriauta, o jos teritorija užstatyta daugiaaukščiais pastatais. Lietuvos geologijos tarnybos ir ypač tuometinio jos darbuotojo doc. dr. Ramučio Bonifaco Mikšio iniciatyva suspėjus užregistruoti istorinį artezinį gręžinį, kaip saugotiną kultūros paveldo objektą (unikalus kodas 26645), pastarasis kartu su 0,12 ha užimančia teritorija išliko iki šių dienų (...) Istoriškai šis gręžinys yra svarbus dar ir dėl to, kad tai yra antras Lietuvos teritorijoje geologiniu požiūriu detaliai aprašytas (pirmasis išgręžtas ir aprašytas 1877 m. Klaipėdos krašte) ir pirmasis gręžinys Vilniuje, įrengtas į Žemės sluoksnius, slūgsančius po ledyninių nuogulų danga“. Geologas A. K. Giedraitis ištyrė ir aprašė visus geologinio pjūvio sluoksnius: 12,8 m gręžinyje sudaro upės suneštos nuosėdos, daugiau kaip 12 m siekia ledynų smėlingas molis, iki 24 m sluoksnį sudaro pilkas ledynų molis, giliau glūdi kvarco smėlis su žėručiu ir ortoklazu, smulkus žalias smėlis su glaukonito, žėručio ir ortoklazo grūdeliais, rupus kvarcinis smėlis, rupus ledynų smėlis, pilkas ledynų molis su akmenukais, o giliausiai slūgso prekvartero uolienos – apatinės kreidos glaukonitinis smėlis ir vidurio devono pilkas molis bei smiltainis. Kaip yra pažymėjęs A. K. Giedraitis, šio gręžinio vanduo turėjo gana daug gipso, druskos, sieros rūgšties, kalio – savo mineraline sudėtimi yra panašus į Birštono ir Druskininkų šaltinių vandenis. Dėl didelės mineralizacijos vanduo nebuvo tinkamas gerti, tačiau jį naudojant kepykloje, matyt, nereikėjo sūdyti duonos.
Kaip yra žinoma, vandentiekis Vilniuje egzistavo jau XV a. (iš Vingrių, Misionierių ir Aušros Vartų šaltinių mediniais vamzdžiais vilniečiams buvo tiekiamas vanduo). „Nuolat didėjant vandens poreikiui, XIX a. antroje pusėje Vilniuje pradėti gręžti 40–60 m gylio arteziniai gręžiniai į kvartero sluoksnius, – rašo A.Marcinonis. –Tačiau jau tuo metu tarp specialistų vyravo nuomonė, jog geros kokybės geriamojo vandens išgavimą reikėtų sieti tik su giliai slūgsančiais prekvartero geologiniais sluoksniais. Panašu, kad vienas iš tokios nuomonės turėtojų ir propaguotojų buvo ir A. K. Giedraitis (...) Būtent A. K. Giedraičio iniciatyva ir buvo pradėta žvalgyti poledyninių nuogulų (kvartero) danga 80–100 m gylyje, slūgsantis vidurio devono vandeningasis sluoksnis. „Poguliankos“ gręžinys kaip tik ir buvo pirmasis šios idėjos įgyvendinimo pavyzdys. Tačiau iš šio sluoksnio tryško mineralizuotas, gerti netinkamas vanduo. Matyt, dėl to devono sluoksnio vanduo buvo pripažintas netinkamu gėrimui ir tai beveik 30-iai metų atidėjo tolesnius geologų mėginimus rasti jame geros kokybės geriamojo vandens. Nepaisant to, „Poguliankos“ gręžinys dar ilgai buvo naudojamas carinės Rusijos karinės kepyklos poreikiams, o šio gręžinio geologiniai duomenys įėjo į Lietuvos geologijos aukso fondą ir paties A. K. Giedraičio bei vėlesnių geologijos tyrinėtojų buvo naudojami Rytų Lietuvos geologinės sandaros dėsningumams nustatyti“ (...)
Vėliau buvo nustatyta, kad mineralizuotas vanduo devono sluoksnyje paplitęs tik santykinai siaurame ruože, tai susiję su tektoniniais lūžiais, per kuriuos tose vietose mineralizuotas vanduo patenka į gėlo vandens sluoksnius. Tolstant nuo tų lūžių vanduo jau randamas tinkamas gerti. „Poguliankos“ gręžinys atsitiktinai pateko į labiausiai mineralizuotą devono sluoksnio dalį. Pasak A. Marcinonio, po ilgų svarstymų, kokį vandentiekį Vilniuje įrengti – paviršinį ar požeminį, buvo pasirinkta požeminio idėja. 1907 m. miesto taryba pritarė žinomo vokiečių inžinieriaus Oskaro Smrekerio projektui – Bernardinų sode suprojektavusiam artezinių šulinių tinklą ir siurblių stotį. „Tai buvo istorinis sprendimas, nulėmęs tolesnes Vilniaus miesto centralizuoto vandentiekio raidos tradicijas, – teigia A. Marcinonis. – Kad taip nutiko, neabejotinai yra ir A. K. Giedraičio, padėjusio atskleisti Vilniaus hidrogeologinių sąlygų ypatumus, didelis indėlis“.
Šalia Karvio dvaro atidengtas atminimo akmuo, atnaujinta kapavietė
Šalia Karvio gyvenanti prof. Zina Gineitienė, įkūrusi savo labdaros paramos fondą, jau daug yra nuveikusi puoselėdama Giedraičių atminimą. Kaip tik šiemet, minint A. K. Giedraičio 175-ąsias gimimo metines, savo žemėje radusi didelį riedulį, dėjo pastangas ir šalia Karvio dvaro pastatė atminimo akmenį su įrašu „Karvio dvaro kunigaikščiams Giedraičiams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Karvys, 2023.05.19“
Karvio dvaro, kuriame gimė A. K. Giedraitis, giminė neteko po 1863 m. sukilimo, kuomet tuometinis jo šeimininkas Vytautas (Vitoldas, 1826–1885), geologo pusbrolis, už dalyvavimą sukilime buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras konfiskuotas. Plačiau apie dvarą, kurio išlikę fragmentai yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą, jau esame rašę: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/karvio-dvaras-isskirtine-vieta-menanti-kunigaikscio-pirmojo-lietuviu-geologo-vaikyste-1630-2031100?fbclid=IwAR2rbRDh6Hrj4zVHGSHiVDh3A3O1DjiCuLEcehgA6oYZNXyMfb0B02_ybMU#_
Kaip jau minėtoje knygoje rašo Z. Gineitienė, sudegus medinei Karvio bažnyčiai, kunigaikščio geologo tėvas Edmundas Karolis Tadas Giedraitis (1815–1873) sugebėjo gauti leidimą bažnyčios statybai ir pamaldų laikymui. Ir tai buvo tais Rusijos caro valdymo laikais, kai švietimas lietuvių kalba buvo uždraustas. Per trejus metus parapijos žmonės pastatė akmeninę bažnyčią. Finansiškai daug prisidėjęs prie bažnyčios statybos kunigaikštis Edmundas palaidotas Karvio bažnyčios šventoriuje. Šalia jo 1909 m. buvo palaidotas ir jo sūnus Antanas Karolis, tik jo mirties data buvo klaidingai užrašyta (1907). Šiemet, atnaujinus abiejų Giedraičių kapavietes, Lietuvos geologai, jų įmonės ir žymiojo A. K. Giedraičio Kanadoje gyvenantis provaikaitis Karolis Marija Giedraitis pastatė naują paminklą A.. K. Giedraičiui. Jį puošia ir dviejų geologų plaktukų piešinys. Tai tarsi simbolinė Lietuvos geologų padėka žymiajam kunigaikščiui. Tokios formos ženkliukais – Antano Giedraičio fondo garbės ženklais „Auksinis geologo plaktukas“ – kasmet apdovanojami labiausiai nusipelnę geologai.
Kaip savo pranešime konferencijoje minėjo Gamtos tyrimų centro darbuotoja Violeta Pukelytė, Karvio dvare gimęs A. K. Giedraitis, sulaukęs trejų metų, su tėvais persikėlė į Antanavo dvarą. Vėliau ten ūkininkavo jo užaugęs sūnus Antanas (kalnakasybos inžinierius ir agronomas). „Kadangi ledyno paliktoms moreninėms nuoguloms būdingas didelis riedulingumas (akmeningumas), greičiausiai ir šioje vietovėje, ypač dirbant laukus, akmenys buvo velkami į palaukes, o didesnieji vietoje skaldomi ir panaudojami statybose, – knygoje apžvelgdama Karvio apylinkių kraštovaizdį rašo V. Pukelytė. – Jų reikėjo ir po gaisro atstatant Karvio bažnyčią (1861–1865), tiko jie ir jos puošybai. Nuo vaikystės matytas ledininės kilmės kraštovaizdis, skaldytų riedulių bažnyčios mūrai ir mozaikos, reikia manyti, vėliau prisidėjo prie geologo A. K. Giedraičio žemyninio apledėjimo procesų suvokimo ir tyrimų.
Kunigaikščio geologo darbus savo pranešime apžvelgęs habil. Dr. Valentinas Baltrūnas pateikė daug įdomių faktų apie jo studijas Freibergo (Vokietija) kalnakasybos akademijoje, paskui Dorpato (Estija, Tartu) universitete, apie jo darbus Užbaikalėje, Amudarjos ir Uzbojaus sausvagių tyrimus Turkmėnijoje.
Lietuviškos Giedraičių šaknys
Straipsnį „Giedraičių šeimai visada buvo brangios lietuviškos šaknys“ knygai parašė ir Kanadoje gyvenantis A. K. Giedraičio provaikaitis Karolis Marija Giedraitis. Visi jo vardai – Karolis Žygimantas Mykolas Marija. Kaip jis rašo savo straipsnyje, visiems Karvio atšakos Giedraičių vaikams Marijos vardas tradiciškai buvo pridedamas kaip Marijos, Jėzaus motinos, palaiminimas. „Tai siejama ir su pagarba Giedraičių Madona, kuri nutapyta iki 1460 m. ir yra svarbi XV a. Lietuvos relikvija“, – teigia garsiojo kunigaikščio geologo palikuonis, šiuo metu dirbantis Toronto policijos detektyvu. Ne kartą lankęsis Lietuvoje ir besidomintis giminės šaknimis straipsnio autorius pažymi, kad „Giedraičių giminės pradininkas kunigaikštis Giedrius gyveno XIII a. antroje pusėje. Didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegijoje, išleistoje 1399–1429 m. Trakuose, minimi kunigaikščiai Giedraičiai, o tai rodo, kad XIV a. pabaigoje kunigaikščio titulas jau buvo įsitvirtinęs Giedraičių šeimoje.“ Kaip teigia provaikaitis, pagal šeimos tradicijas jo prosenelis visada buvo vadinamas dviem vardais – Antanu Karoliu ir niekada tik Antanu. Savo straipsnyje jis papildo iki šiol buvusias negausias žinias apie giminę: geologas Antanas Karolis vedė Eleną Stankevičiūtę (Stankiewicz, 1865–1952). Antanavo dvare jie užaugino Sofiją (iš pirmos santuokos), Oną, Joną, Liudviką, Eleną ir Antaną (1891–1966, kalnakasybos inžinierių, agronomą, straipsnio autoriaus senelį). „Antanas baigė Sankt Peterburgo kalnakasybos institutą, kur specializavosi aukso gavyboje, – rašoma straipsnyje. – Paaštrėjus pilietiniam karui Rusijoje, 1918 m. rugpjūtį grįžo į Antanavo dvarą ir vadovavo žemės ūkiui. 1925 m. vedė Stefaniją Heleną Krauze. Ji buvo palikuonis pabėgusiųjų nuo katalikų persekiojimo Vokietijoje. Antanas ir Stefanija susilaukė trijų vaikų: Ievos (Ewa, 1926–2015), Vytauto (Witold, 1928–1942) ir Andriaus Marijos (Andrzej Maria, 1933–2014), straipsnio autoriaus tėvo.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Antanas (geologo sūnus) buvo pašauktas į armiją kaip Lenkijos kariuomenės atsargos karininkas. Netrukus paimtas į nelaisvę, išsiųstas į internuotųjų stovyklą Rusijoje. 1941 m. Antano žmona Stefanija (Antanavo dvare turėjusi 3 karves ir 4 kiaules) su vaikais išvežta į Sibirą. Tik atsiradus galimybei kurti karinį lenkų dalinį (Čerčilio ir Stalino susitarimas), Antanas galėjo išgelbėti žmoną ir vaikus iš tremties. NKVD davė įsakymą Lenkijos armijai su šeimos nariais išvykti į Iraną. Važiuojant iš Sibiro mirė jų sūnus Vytautas. Jis buvo palaidotas Kazachstane. Šeima tęsė kelionę per Kaspijos jūrą ir išsilaipino Irane. Keliavo per Iraną, Jordaniją, Siriją, Libaną, o 1947 m. apsigyveno Jungtinėje Karalystėje. Antano ir Stefanijos sūnus Andrius Marija po karo studijavo architektūrą Londone. Jis vedė Slawomirą Feliksą Szymczynską (1934–2018). Jiems gimė trys vaikai: Kamila Izabelė Marija, Karolius Žygimantas Mykolas Marija, Vytautas Stefanas Marija. Gimus pirmagimei pora emigravo į Kanadą.
Žvilgterėjus į kunigaikščio geologo Antano Karolio žmonos Elenos Stankevičiūtės (Stankiewicz) mirties datą (1952), galima įsivaizduoti, ką jai teko išgyventi po Lietuvos okupacijos, sūnaus Antano šeimai atsidūrus Sibire (kitų vaikų likimas nežinomas). „Tam tikra paslaptimi lieka kol kas nenustatyta geologo žmonos palaidojimo vieta. Karvio Šv. Juozapo parapijos administratorius patvirtino, kad bažnyčios knygose jos palaidojimo fakto nerasta. O gautoje LVIA pažymoje ir pridėtame mirimo akto įraše rusų kalba liudijama, kad Elena Giedraitienė, Adomo dukra, mirė 1952 m. gegužės 20 d. Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje“, – viename iš knygos straipsnių rašo V. Baltrūnas.
Įdomių faktų V. Baltrūnas rado Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje. Čia saugomas geologo Antano Karolio sūnaus Antano 1959 m. ranka rašytas laiškas Vilniaus universiteto profesoriui geologui Juozui Dalinkevičiui (1893–1980). Laišką jis parašė iš savo kolegos, dirbusio Krokuvos kalnakasybos institute, sužinojęs, kad J. Dalinkevičius renka medžiagą apie jo tėvą artėjančioms 50-osioms mirties metinėms paminėti. Konferencijoje V. Baltrūnas pacitavo laiško autoriaus žodžius: „...esu įsitikinęs, kad mano Tėvas buvo ne tik puikus specialistas, bet svarbiausia – nuostabus ir nepriekaištingas vyras! Tylus ir nuolankios širdies, tačiau principinguose dalykuose buvo atkaklus, lietuviško būdo ir tvirtas kaip plienas“. Kaip pasakojo V. Baltrūnas, jam įsiminė laiško vieta, kur Antanas pasakoja apie mokyklos tėvų komiteto susirinkimą, kuriame jo tėvas Antanas Karolis, gindamas lenkų kalbos vartojimą vietos mokykloje, sakė: „Prašau atsižvelgti į tai, kad manyje nėra lenkiško kraujo – aš esu lietuvis“ („Proszę liczyc się z tym, ze nie mam w sobie Polskiej krwi – jestem Litwinem“, lenk.).
Laiško autorius pabaigoje profesoriui J. Dalinkevičiui (su kuriuo, kaip pasirodo, buvo pažįstami dar prieš Antrąjį pasaulinį karą) priduria: „Jeigu šį laišką būčiau rašęs 1940 metais, jis būtų parašytas lietuviškai. 1940 metais gavęs iš Jūsų lietuvių kalbos žodynus, pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Dar prieš išvykdamas į Rusiją taip įgudau, kad net rašiau kitiems paraiškas lietuviškai“.
Parengė Jūratė Mičiulienė (KPD)
Konferencijos dalyviai prie A. K. Giedraičio iniciatyva Vilniuje 1883 m. įrengto artezinio šulinio, ant kurio išlikusios antžeminės dalies atidengė informacinę lentelę. Jurijaus Kaduškevičiaus nuotrauka
Atnaujinimo data: 2023-05-24
Taip pat skaitykite:
Aptarti Veliuonos paveldosauginiai klausimai
Ketvirtis amžiaus bendradarbiavimo saugant Europos kapinių paveldą
Sutvarkyti Skarulių Šv. Onos bažnyčios mediniai langai
Baltijos jūros regiono paveldosaugininkai aptarė paveldo dokumentavimo, skaitmeninimo aktualijas