>
2024-02-29

Sutvarkytas Smiltynės kurhauzas į atmintį grąžina ir savo istoriją

Šią vasarą poilsiautojus pamaryje jau pasitiks sutvarkytas Smiltynės kurhauzas. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis skyrius, išdavęs leidimą tvarkybos darbams, prižiūrėjo, kad būtų išsaugota istorinio pastato autentika, vertingosios savybės. Ne vieną dešimtmetį stovėjęs apleistas pastatas pagaliau atgimė. Sutvarkytame kultūros paveldo objekte, kuris iliustruoja kurortinę Smiltynės istoriją, įkurtas apartamentų viešbutis. Kaip pasakojo tvarkybos darbų projekto vadovas Juozapas Tilvikas, buvo tvarkomas fasadas su fachverko elementais, išraiškinga medinė veranda, būdinga kurortinei architektūrai, pamatai, lauko ir vidaus laiptai, jų elementai. Išsaugotas pastato tūris, fasadų architektūra, pirminė apdaila. Tvarkant teritoriją buvo rasta gana daug vardinių kurhauzo indų šukių su kurhauzo atvaizdais ir užrašais.

Kai XX a. pr. šalia senojo kelto prieplaukos, ant kopos, istorinėje senosios Smiltynės smuklės vietoje, buvo pastatytas kurhauzas, čia suklestėjo kurortinis gyvenimas. Smiltynės kurhauzas buvo moderniausias to meto viešbutis pajūryje su 60 kambarių, restoranu ir lauko kavine, savo prieplauka, kuria naudojosi keleiviniai-kruiziniai garlaiviai. Tačiau kurhauzas atsirado ne tuščioje vietoje. Norint suvokti šio paveldo objekto reikšmę, kultūrinę vertę, įtaką kurortiniam vietovės statusui, svarbu apžvelgti istoriją.

Panorama grožėjosi ir Prūsijos karalienė Luizė

Kaip rašoma prieš tvarkybos darbus atliktame istoriniame Kęstučio Demerecko ir Dainiaus Elerto tyrime, Smiltynėje jau anksčiau susiklostė poilsiui tinkamos sąlygos. Nereikia pamiršti, kad pro čia nuo seno ėjo svarbus pajūrio kelias iš Klaipėdos į Europą. Manoma, kad perkėla buvo tiesiai prieš Dangės žiotis. Kurhauzas buvo antras svarbus Smiltynės pastatas. Pirmiausia, dar 1525 m., Smiltynėje įsikūrė pakeleiviams skirta smuklė. Ji ne kartą buvo vėjo užpustyta ir vis pastatoma iš naujo. Kai Smiltynėje 1770 m. nuslinko kopa, buvo susirūpinta teritoriją apželdinti, o marių pakrantę išgrįsti akmenimis. Senuosiuose atvirukuose su smuklės ir kurhauzo vaizdais ir matome būtent tokią akmeningą pakrantę.

Naują smuklę 1807 m. išmanus škotų kilmės pirklys Jamesas Laurence Dracke‘as pastatė ant kopos viršūnės, kad būtų saugiau, kad smėlis neužpustytų. Būtent šiais metais šioje smuklėje kelto laukė ir Klaipėdos panorama grožėjosi Prūsijos karalienė Luizė, vykusi iš Karaliaučiaus.

Kaip rašome istoriniame tyrime, 1846 m. Smiltynės smuklę ir kelto privilegiją nupirko karališkasis komercijos tarėjas, iš Škotijos kilęs Johnas Masonas, nuo 1827 m. jau gyvenęs Klaipėdoje (buvo vienas pirmųjų miesto pramonininkų – įkūrė cigarų, grandinių fabrikus, liejyklą, garinę lentpjūvę, kalvę). Būdamas veiklus ir išsilavinęs jis vienas pirmųjų Smiltynėje įžvelgė kurortinę ateitį. Tarsi rodydamas pavyzdį, iš Anglijos nusipirko garlaivį ir atidarė nuolatinę garlaivių liniją Klaipėda–Labguva–Tepliava–Karaliaučius. Tačiau 1852 m. sudegė J. Masono medžio ir metalo fabrikas, lentpjūvė, kalvė, liejykla. Po šių nesėkmių keltų privilegiją jis 1854 m. pardavė Carlui Ernstui Krauzei.

XIX a. antroje pusėje pasodintos pušaitės sustabdė smėlio slinkimą, iki amžiaus pabaigos Smiltynėje susiformavo pasivaikščiojimo takų tinklas su lankytinomis vietomis (pavyzdžiui karaliaus Wilhelmo ąžuolas, Huberto aikštė). Vis daugiau Klaipėdos gyventojų persikeldavo keltu pasivaikščioti jauno miško takeliais, pasimaudyti tuščiuose paplūdimiuose. Smiltynėje 1860 m. žemėlapyje jau buvo pažymėti du keliai į paplūdimį (Badeweg). Vienas vedė pagrindiniu keliu iš perkėlos link jūros, kitas – nuo smuklės link jūros.

Konkurencija su Palanga

1861 ir 1864 m. išleisti kurortų nuostatai jūros kurortams: Juodkrantei, Giruliams, Melnragei ir Kopgaliui. Smiltynę iš valstybės 1862 m. nusipirko Klaipėdos pirklių gildija, tikėdamasi čia išplėsti ir kurortinę veiklą. Tačiau poilsiautojų Smiltynėje dar būdavo mažai. Pajūryje ėmė garsėti Palanga. 1879 m. Klaipėdos laikraštyje buvo rašoma: „grafas Tiškevičius Palangoje įkūrė kurortą, sudarydamas konkurenciją Klaipėdai (...) Buvo įveistas puikus parkas, nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, pastatytos maudymosi kabinos jūros pakrantėje, įkurtas vasaros teatras ir įrengtos maudyklės su pašildomu jūros vandeniu. Maudyklėse – marmurinės vonios“.

Klaipėdiečiai 1887 m. vyriausybei surašė peticiją dėl Smiltynės, skundėsi blogu susisiekimu, prašė garlaivio. Vyriausybė pačiam miestui pasiūlė įsigyti garlaivį, tačiau miesto valdžia, neįvertinusi galimo Smiltynės kilimo, garlaivio nenupirko. Nepaisant to, kurortinę Smiltynės perspektyvą įvertino Friedrichas Gassneris, kilęs iš praturtėjusio staliaus šeimos. Jis prie keltų uosto pastatė vieno aukšto vasaros restoraną, šalia jo palei kelią į maudyklę surentė ilgą medinę restorano pavėsinę. Visus pastatus išpuošė medžio pjaustiniais. Poilsiautojai greitai pradėjo plūsti į Smiltynę. O tada jau ir pirkliai miesto valdžios ėmė prašyti leidimo plėsti vilų statybas Smiltynėje. Oficialiai tas leidimas buvo duotas 1897 m.

Į Smiltynę traukė parkas, švarūs paplūdimiai ir ramybė

Smiltynės Kurhauzo atsiradimo idėjai pagrindus padėjo naujai pirklių rankomis sukurtas Smiltynės parkas, puikūs paplūdimiai, švarus vanduo ir ramybė. Be to, jau buvo susikūrusi kurorto infrastruktūra su paplūdimio nameliais, pasivaikščiojimo takais ir restoranais. Ypač viską paspartino sėkminga F. Gasserio veikla. Miestas su vyriausybe pradėjo derybas dėl Smiltynės pirkimo. Pirkimo sutartyje jau buvo numatytos ir kurhauzo statybos.

Tikslios kurhauzo pastatymo datos nėra. Vieni istorikai nurodo 1897–1900 metus, kiti 1900–1901 m. Istorinio tyrimo autoriams nesuprantama, kodėl iki šiol tvirtinama, kad kurhauzą pastatė pirklių organizacija. R. Adomavičiaus archyvuose rasti dokumentai atveria kitus faktus.  Pasirodo, miestas, nusipirkęs žemę Smiltynėje, iki pat 1907 m. ieškojo tinkamo investuotojo kurhauzo statybai. 1907 m. 43 akcininkai, susidėję po 1000 markių, įsteigė akcinę bendrovę su teise statyti kurhauzą. 1908 m. Klaipėdos miesto žemėje buvo pastatytas Smiltynės kurhauzas.

Pastačius pirmuosius pastatus kurhauzo sklype, reikėjo nugriauti ir perstatyti netoliese buvusią F. Gassnerio vieno aukšto restoraną-pavėsinę. Šis pastatas stovėjo palei kelią į paplūdimį ir užstojo kurhauzą. Vėliau visa loma tarp dviejų kopų, tiksliau tarp kurhauzo ir Smiltynės smuklės kalno, buvo sėte nusėta restorano staliukais. Palei kurhauzo kopą buvo suformuota terasa, kurioje taip pat buvo pastatyti vasaros staliukai.

Kurhauzas – visos Smiltynės pamario akcentas

Ant kopos pastatytas kurhauzas gerai matėsi iš miesto, jis tapo viso Smiltynės pamario dominante. Jo architektūriniai sprendimai, manoma, atėję iš Šveicarijos ar Bohemijos kurortų, čia įgavo savitų bruožų. Pastatas išsiskyrė lenktomis, grakščiomis  šveicariško stiliaus tašytomis fachverko detalėmis trečiame mansardiniame aukšte. Panašios stilistikos buvo ir dvi vilos Smiltynėje (Smiltynės 11 ir 21) bei 1900 m. pastatytas celiuliozės fabriko administracinis pastatas, suprojektuotas Hanoverio firmos.

Smiltynės kurhauzas buvo akcininkų nuosavybė, o posesija priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei. Matyt, šis dvilypumas miestui nepatiko, tad 1912 m. savivaldybė perpirko kurhauzo akcijas. Kaip rodo 1913–1941 m. dokumentai, formaliai visą šį laiką  kurhauzą valdė savivaldybė. Kurhauzo sąvoka apėmė ne tik viešbučio, bet ir gydomųjų, žmogaus organizmą atstatančių paslaugų sferą. Smiltynės kurhauzas buvo prabangus viešbutis su tuo metu itin prabangiais apartamentais. Visur reklamuojant jį buvo pabrėžiamos dvi naujovės – karšto vandens vonios bei elektros apšvietimas (elektros tiekimas į Smiltynę veikė nuo 1900 m.). Modernizuojant elektros tiekimą, buvo galima apšviesti ne tik vidaus patalpas. XX a. 3 dešimtmetyje elektriniais šviestuvais buvo puošiami laiptai, vedantys į terasą, terasos pakraštys. Iš tolo vakare apšviestas kurhauzas darė įspūdį. Kitas modernumo ženklas – telefonas. Jis buvo įrengtas tik pastačius kurhauzą.

Reklamuojant kurhauzą visada buvo paminimas švarus oras, puiki panorama, švarūs, basomis kojomis jūrą pasiekiami takai bei uodų nebuvimas. 1905 m. spaudoje buvo rašoma, kad Smiltynė „lengvai pasiekiama nuolat skersuojančio garlaivio“, o istorinės nuotraukos liudija, kad 1913 m. tiesiai į kurhauzą poilsiautojus keldavo ir nedidelis motorinis laivelis. Istorinio tyrimo autoriai aptiko ir apgyvendinimo kainas: komfortiškai įrengtas kambarys su karšta vonia ir elektros apšvietimu nuo 2 iki 3 markių už parą.

Nuo 1926 iki 1941 m. kurhauze gyveno ir juo rūpinosi Leonardas Mulleris. Jo organizaciniais gabumais žavėjosi rašytojas Albert Kaiser: “Patyrusia ranka kurhauzo ekonomiją valdo veiklus ponas Muller. Jo lankytojai nepriekaištauja dėl maisto tiekimo bei išskirtinio skoningumo išlaikymo“. Smiltynės kurhauzas garsėjo savo virtuve, sodo restoranu, sodo kavine. Staliukai su skėčiais buvo pastatomi terasoje priešais pastato rytų fasadą, tarp medinio priestato ir šiaurės terasos dalies bei žemiau terasos. Restoranas ir kavinė veikė mediniame pastate, iš terasos atsiverdavo galimybė gėrėtis uosto bei miesto panorama.

Vasarą – teniso kortai, žiemą – nuomojamos slidės ir pačiūžos

Įdomu, kad teniso kortai šalia kurhauzo istoriniuose šaltiniuose paminėti jau 1913 m. Žiemą kurhauze visi norintys galėjo išsinuomoti slides ir pačiūžas. 1925 m. poilsiautojų patogumui pakeliui į paplūdinį miške buvo pastatyti trys baltai dažyti paviljonai, priklausę „Cafe der Firma Sommer“.  1935 m. įrengus naują jachtklubą, juo galėjo naudotis ir kurhauzo gyventojai. Tų metų poilsiautojų prisiminimuose rašoma, kad tarp kurhauzo ir senosios karčemos atsiveria puiki panorama, nuo smėlėtos kalvos viršūnės matosi net Baltijos jūra.

Nė vienas Klaipėdos restoranas nesulaukė tiek reklamos leidinių, kaip Smiltynės kurhauzas. Tarpukaryje jis buvo pristatomas kaip Lietuvą reprezentuojantis pajūrio viešbutis. 1931 m. leidinyje „Lietuvos pajūris“ rašoma: „Šalia gražių vilų ten yra ir puikus kurhauzas su puikiu sodnu. Poilsio ieškantiems ši maudyklė patogi, nes iki pliažo vos 5 min. kelio“. O reklaminiame-informaciniame leidinyje prancūzų kalba „Lithuanie“, kurį išleidp Lietuvos automobilių klubas, įdėta kurhauzo nuotrauka ir pažymėta „Casino de Smiltyne“. Kazino čia įsteigtas po Pirmojo pasaulinio karo, 1920 m., Klaipėdos kraštui tapus autonomiška Prancūzijos administruojama teritorija. Tačiau visuomenei ir ypač kunigams reiškiant nepasitenkinimą, 1930 m. kazino buvo uždarytas.

Karas pakeitė kurhauzo veidą

1944 m. pabaigoje kurhauzas buvo apleistas, jame apsistodavo persikėlę karo pabėgėliai. 1945–1950 m. kėlimąsi per marias apribojo pasienio režimas. Kiekvienas sovietų pasieniečiams turėjo patekti leidimą. Tik nuo 1950 m. į neriją leista persikelti civiliams. 1959 m. gruodį kurhauzas buvo perduotas Žuvies pramonės valdybai, butų ūkio kontorai. Atsikrausčiusių gyventojų jis buvo pramintas „didžiuoju namu“. Jame apsigyveno apie 30 –40 šeimų. Dauguma jų buvo jūreivių ir kelios uostininkų šeimos. Kurhauzo kieme gyventojams buvo leista įsirengti malkines, tvartelius kiaulėms, vištoms. Šie statiniai sudarė vientisą sulipusių pašiūrių masyvą.

1970 m. visas kurhauzo kompleksas buvo perduotas valgyklų, restoranų ir kavinių trestui. Gyventojai iškelti į Klaipėdą. 1980 m. buvo baigta pastato rekonstrukcija ir atidarytas „Smiltynės“ viešbutis bei restoranas. Kaip tvirtinama ekspertų 1992 m. paminklosauginėje ekspertizėje, kapitalinis kurhauzo remontas buvo atliktas nesilaikant restauravimo metodikos taisyklių. Mediniai perdengimai buvo pakeisti į betoninius, pakeisti pagrindiniai laiptai ir kiti elementai. Pastatas prarado dalį autentikos. 1996 m. pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas – 20894).

Atlikus dabartinius tvarkybos darbus, pagal išlikusius pavyzdžius ir ikonografinę medžiagą stalių gaminiai pakeisti naujais mediniais, pirminio sudalinimo. Remiantis ikonografine medžiaga suprojektuotos naujos rytinio fasado pirmo aukšto langinės. Išsaugotos ir restauruotos medinio priestato konstrukcijos, profiliuotų vertikalių lentų apkalimas, dekoro elementai, profiliuoti gegnių ir sijų galai. Balkonai restauruoti atkuriant profiliuotus sijų galus, balkonų konstrukcijų apdirbimą ir sujungiant mazgus mediniais kaiščiais, analogiškais esantiems autentiškiems mediniame pastate. Pagal ikonografinę medžiagą atkurti terasiniai lauko laiptai su dekoratyviais metalo žibintais. Čia buvusi 1984 m. pastatyta skulptoriaus Algirdo Boso skulptūra, suderinus su autorium, perkelta į kitą vietą.  

Dabar belieka laukti, kiek atgimęs kurhauzas savo naujoje veikloje turės istorinės tąsos, kaip atsigręš į ankstesnes puoselėtas tradicijas, kaip akcentuos savo autentiką ir pasakos savo istoriją.

 

Parengta pagal: K. Demereckas, D. Elertas „Klaipėdos kurhauzas“, Klaipėda, 2007.

Parengė Jūratė Mičiulienė, KPD

Sutvarkytas Smiltynės kurhauzas. Pagal ikonografinę medžiagą atkurti terasiniai lauko laiptai su dekoratyviais metalo žibintais. KPD archyvo nuotrauka