Išsamiai apie parapines Babtų kapines XVIII – XX a.

Artėjant Vėlinėms ir vis dažniau užsukant į kapines, dažnas susimąstome ir apie kapinių istoriją, sąsajas su mūsų kultūros paveldu. Ta proga publikuojame istoriko, kraštotyrininko Edvino Adukonio parengtą pasakojimą apie Babtų kapines. Savo iniciatyva surinkęs daug informacijos apie šias kapines, E. Adukonis prisipažino, kad būtent apie šias kapines jam norėjosi sužinoti daugiau, nes Babtai – jo protėvių iš motinos pusės gimtasis kraštas. 

Babtus ir jų apylinkes mini XIV a. pabaigos kryžiuočių rašytiniai šaltiniai – jų žvalgų pranešimai, vienas jų teigia: [...] Jono Krikštytojo dieną (birželio 24) 1394 m. Šituo keliu ėjo Tagil ir Panczik pirmiausia trys mylios nuo Kremilavos iki vienos Nevėžio brastos, kuri iki kelių gilumo, už pusės mylios nuo brastos yra Babtų kiemas tame kieme 6 šeimynos, kiemas kairėje pusėje brastą perėjus, taip pat už pusės mylios dešinėje pusėje yra Grugelio kiemas, jame 8 šeimynos.[...], kitas aprašymas skelbia: [...] Simono ir Judo dieną (spalio 28) 1395 m. Šiuo keliu ėjo Steppane ir Sayde iš Girmov. Pirmiausia jie nuėjo prie Dubysos, o iš ten į Babtų kiemą, kuris turi didelius vartus toliau už pusės mylios yra Padaugio kiemas [...].

Taigi, iš šių aprašymų jau galime aiškiai suprasti, kad vietovė buvo gyvenama, paminėtos ir šešios šeimos – dūmai. O kur gyvenimas, ten ir mirtis. Mirę gentainiai turėjo būti laidojami kur nors netoliese, greičiausiai konsekruotoje žemėje.

1672 metais Žemaičių ir Babtų seniūno Viktorino Mlečkos teikimu karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis įsteigė Vandžigalos bažnyčios filiją – Babtų šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią ir skyrė jai du valakus žemės, XVIII a. viduryje Vitebsko kaštelionas ir Babtų seniūnas Simonas Sirutis ėmėsi žygių įsteigti Babtų parapiją, įsipareigojo prie bažnyčios prijungti vieną Panevėžiuko dvaro palivarkų arba duoti 6 000 lenkiškų auksinų klebonams išlaikyti. 1774 m. S. Sirutis šį įsipareigojimą patvirtino Kauno pilies teisme, išrašas saugotas bažnyčioje. Jame teigta, kad procentą nuo 6 000 lenkiškų auksinų sumos iš Panevėžiuko dvaro moka jo malonybė ponas Sirutis, dabartinis žemės teismo teisėjas. 

1738 metų Babtų inventoriuje paminėti už žemę mokantys asmenys: 4 dūmai už 1/2 valako moka po 24 auksinus, 3 dūmai už 1/4 valako po 12 auksinų, vienas žydas moka 50 auksinų, viena laisva žemė-pieva – 20 auksinų (greičiausiai, tai ganykla). Taigi, 1738 metais Babtuose buvo 7 krikščionių dūmai, kuriuose turėjo būti ir panašus šeimų skaičius.

Per 1744 m. sinodą Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkavičius Babtų filiją pakėlė į parapinės rangą. Kada buvo pastatyta pirmoji Babtų bažnyčia ir kaip ji atrodė, duomenų nėra, tik 1715 m. perstatyta nuo pat pamatų. Vėl iš esmės naują bažnyčią (su platesnėmis sienomis) savo lėšomis 1781 m. pastatė Vitebsko vaivada ir Babtų seniūnas Juozas Prozoras. 1782 m. bažnyčios inventoriuje nurodoma, kad ji yra 42 uolekčių ilgio, 21 uolekties pločio, su 6 uolekčių koplyčios pavidalo presbiterija, akmenų ir plytų pamatais, dengta malksnomis, su dviem žemesnėmis už stogą zakristijomis. Virš portiko iškeltas nedidelis kupolas su geležiniu kryžiumi, o po kupolu kabo nedidelis varpas (signorius). Kitas kupolėlis su geležiniu kryžiumi – virš didžiojo altoriaus. Įėjus pro dvivėres pagrindines duris – priebažnytis, o pro kitas dvivėres – bažnyčia. Šventovės grindys buvo išklotos plytomis. Kad jos nebūtų ardomos, siūlyta nelaidoti bažnyčioje.

Parapiją sudarė Nevėžio kairiosios pusės bajorkaimiai Antagynė, Gailiušiai, Jugintai, Janušoniai, Kikoniai, Šašiai, Vimbarai; Prozorui priklause Juodonių ir Sitkūnų kaimai, Stabaunyčiaus kaimelis su smukle ir Šašių palivarkas; Jono Šiukštos Pagynės dvaras, Pagynės kaimas ir jo nuomojamas karališkasis Vilkėnų kaimas.

Pirmasis žinomas šaltinis, paminintis Babtų kapus, yra Babtų parapijinės bažnyčios inventorius, sudarytas 1782 m. Jame rašoma: [...] Jokių kapinių ir koplyčių Babtų parapijoje nėra. Kam mirus, visi laidojami šventoriuje prie bažnyčios, nes parapija nedidelė ir bažnyčia yra netoli. [...]

Kauno gubernijos Kauno apskrities Babtų miestelio, esančio Babtų dvaro valdose, plane, sudarytame Vilniaus ir Kauno gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų valdybos 1864 metais,  saugomame Lietuvos valstybės istorijos archyve, galime aptikti pažymėtas katalikų kapines tarp dabartinio Babtų lopšelio-darženlio ir žydų senųjų kapinių prieplaukos gatvėje. Dabar toje vietoje išdalinti sklypai ir stovi gyvenamieji namai. Ar kapinės buvo pradėjusios veikti ir jose buvo laidojama, jokių šaltinių, be minėto plano, nepavyko aptikti. Galbūt daugiau ką būtų galima sužinoti iš archeologinių kasinėjimų, bet vėlesni šaltiniai iš XX a. pradžios dar labiau sustiprina hipotezę, kad kapinėse taip ir nebuvo laidojama – sakoma, kad senosios kapinės prie bažnyčios yra perpildytos, jose laidojama bet kaip, nes jau jose nelikę laisvos vietos.

XX a. pirmo ketvičio šaltiniai teigia, kad bažnyčios šventoriaus ilgis yra 68 metrai, plotis – 63 metrai. Čia ir yra parapijiniai kapai, aplink ir vidurije apsodinti įvairių rūšių medžiais. Šventoriaus vienas šonas aptvertas geležine tvora (kuri ir šiandien išlikusi), likusios 3 pusės –  egliniais „štankietais“ su ąžuoliniais šulais be jokio pamato. Šventoriaus didieji vartai išmūryti plytomis, iš šonų – dveji maži varteliai. Be to, yra dar dveji mediniai iš ąžuolinių lentelių varteliai: vieni – į kleboniją, kiti – į bažnyčios tarnų namus. Visi varteliai su spynomis. Aplink bažnyčią yra patogus takas procesijoms eiti. Šventoriuje nėra lavoninės ar karstinės, todėl, esant reikalui, numirėliai laikomi varpinėje. Viename šventoriaus pakraštyje yra dalis, skirta  laidoti nekrikštytiems kūdikiams, nekatalikams ir savižudžiams. [...] Laidojant numirėlius nepalaikoma jokios tvarkos, nes kapai labai prikavoti [...]. 

Apie varpinę – varpinyčia nedidelė iš medinių sijų ir eglinėmis lentomis apmušta, su gontiniu stogu. Jos aukštis 6,5 metro, ilgis 4,5 metro, plotis 4,5  metro. Ant varpinės stogo yra nedidelis kalvio darbo kryžius, viduje paprasti mediniai laiptai, varpų jau nė vieno nelikę, išvežti 1915 metais į Rusiją. Durys paprastos medinės, užrakinamos vidine spyna. Varpinė pastatyta bažnyčios dešinėje pusėje, už 35 metrų nuo jos.

Autorius dar pamena, kai miestelio gyventojai, išgirdę „skambinimą po dušei“, dirbdami įvairius ūkio darbus akimirkai sustodavo, atsisukdavo į sklindantį varpų garsą iš miestelio centro, persižegnodavo, neretas ir nusilenkdavo, o vyriškiai nuo galvos nukeldavo kepurę, taip atiduodami pagarbą mirusiajam. Būtų džiugu, kad bendruomenė atstatytų istorinę varpinę savo istorinėje vietoje, taip būtų išlaikytas architektūrinis vientisumas su dabartine bažnyčia, statyta dar 1863 m., kuriai lėšas aukojo net pats Motiejus Valančius. (Pastaba. Dūšia nėra lietuviškas žodis, tai polonizmas, kilęs iš lenkiško žodžio dusza, reiškiantis sielą, nors labiau lietuviškas atitikmuo turėtų būti vėlė, kaip ir senasis baltiškas mirusiųjų Dievas Velinas, gyvenęs po žeme – velėna).

Taigi, parapijinės kapinės buvusios prie bažnyčios – šventoriuje jau buvo perpildytos ir reikėjo kažko imtis. Į parapiją po ilgamečio klebono Jono Gudelio mirties 1931 m. gruodžio 19 d. ir nepilnų metų Jono Gaubo klebonavimo paskiriamas Juozas Sirtautas (1893–1964), Babtų parapijai vadovavęs 1932–1958 m. 1932 m. Babtų miestelio ūkininkai sklypą, pažymėta Nr. 146, pardavė Babtų parapijai už 1000 litų.

1932 lapkričio 18 d. Babtų bažnyčios komiteto su Babtų miestelio ūkininkais sudarytą sutartį Kauno Metropolijos Kurija Bažnyčios Turtų Valdymo Taryba patvirtino 1933 m. birželio 14 d. Nr.: 1265.

1933 metais nupirktame iš Babtų ūkininkų žemės sklype Nr.: 146 įrengtos naujos kapinės. Jos aptvertos medine tvora. Stulpeliai cementiniai su geležine armatūra. Išlikę 3 stulpeliai kapinių sklypo ribose (4-tasis stačiakampio formos sklypo stulpelis greičiausiai demontuotas, kuomet kapinės buvo praplėstos į viršutinę jų dalį ant kalvos, taip sklypas įgavo netaisyklingą formą). Skersiniai – ąžuoliniai o „štankietai“ – egliniai. Skersiniai pritaisyti prie stulpelių ant geležinių varžtų, kad, reikalui esant, būtų lengva išimti ir pakeisti. Vartai geležiniai, kalvio darbo, atidaromi į abi puses, pritvirtinti prie didelių pustrečio metro aukščio cementinių stulpų su armatūra. Ant vartų stulpų trys tarpsniai su atvaizdais: pirmajame apatiniame – šešiakampė Betliejaus žvaigždė, kurios viduje – kaukuolė su dviem sukryžiuotais kaulais po ja, ant minėtų simboliu iš viršaus krenta 7 spinduliai, antrajame tarpsnyje – 4 aukštų/sluoksnių kryžius, po kuriuo – nupjauto medžio kelmas, leidžiantis dvi atžalas, apgaubiančias kryžio apatinę dalį, trečiajame tarpsnyje – dvi sukryžiuotos šakelės, virš kurių taurė – kielikas, o virš jos – ostija su 7 spinduliais. Virš abiejų stulpų – cementiniai kryžiai. Dešinėje – mažesni varteliai, vieni, taip pat geležiniai – kalvio darbo, su vienu mažesniu stulpeliu, taip pat su trimis tarpsniais, kuriuose tokie pat atvaizdai, kaip ir didžiujų vartų, tik kiek mažesni bei mažesnis cementinis kryželis virš jo.

Vartai ir visa tvora nudažyti (nepaminėta, kokia spalva, bet greičiausiai – vartai bei tvoros stulpeliai balti, o „štankietai“ žali, jų viršūnėlės baltos). Kapinių aptvėrimas kainavo 2218 litų 38 centus, pinigai buvo surinkti iš parapijiečių. Vartai greitai švęs savo šimtmetį. Tai vietinės reikšmės paveldo objektas su smulkiosios architektūros elementais, rekomenduotinas įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir pavestas vietinei valdžiai jį prižiūrėti bei atnaujinti.

Įdomus faktas, kad tokie vartai nėra vienetiniai Lietuvoje. Labai panašius autorius aptiko 2026 06 17 d. vykusios kraštotyrines ekspedicijos metu Surviliškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriuje, tiesa, pirmajame didžiųjų vartų tarpsnyje nėra Betliejaus žvaigždės su kaukuole, abiejose didžiųjų vartų pusėse – jau dveji mažesni varteliai su pilnai užpildytais tokiais pat, kaip Babtų, trimis mažesniais stulpų tarpsniais.

Šaltinių, žemėlapių ir fotografijų sąrašas:

Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV amžiuje, Kraštas ir žmonės, J. Jurginis ir A. Šidlauskas, Vilnius, 1983.

Kauno (Ковно) gubernijos Kauno apskrities Babtų (Бобты) miestelio, esančio Babtų (Бобты) dvaro valdose, 1864 metų planas. Mastelis 1:4200.  Lietuvos valstybės istorijos archyvas F. 525. A. 2 B. 1113. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LVIA_525_2_1113

Kauno rajono Babtų bažnyčios situacijos brėžinys Mastelis: 1:500. Kalkinė kopija 1958 metai, Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. F.6 .Ap.13019. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=KPCPBF6Ap13019

Babtų bažnyčia, varpinė ir akmeninis kryžius Turgaus aikštėje Foto I. Pilovnikas 1939 m. Kauno rajono muziejus. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-991572118

Babtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Nežinomas fotografas XX a. 8 deš. Kauno rajono muziejus. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-986602475

Babtų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir šventoriaus vartai. Foto Adolfas Valeška 1931 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-309899006

Medinė varpinė Babtų miestelyje. Foto Regina Lechavičiūtė-Kuprevičienė 1940 m. rugpjūčio mėn. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-360034456

Medinis kryžius ant postamento Babtų miestelio kapinėse. Foto Regina Lechavičiūtė-Kuprevičienė 1940 m. rugpjūčio mėn. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-360059054

Kryžiai Babtų miestelio kapinėse. Foto  Regina Lechavičiūtė-Kuprevičienė 1940 m. rugpjūčio mėn. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-360055091

Atnaujinimo data: 2026-10-29

Taip pat skaitykite:

Naujam gyvenimui kyla vienintelis Labanoro regioniniame parke išlikęs dvaras

KPD direktorius Tauragėje aptarė paveldo objektų priežiūros ir pritaikymo aktualijas

Patikslintos Semeliškų vertingosios savybės

Baltijos jūros regiono šalys Stokholme aptarė povandeninio paveldo apsaugos problemas

Projektinė veikla. Apie žagariečių tapatybę ir Žlabių malūną