Europos kapinių savaitė: miestų istorijos pažinimas per kapines
Europos kapinių pažinimo savaitės renginiai Vilniuje ir Panevėžyje lankytojams atskleidė, kiek daug istorijos slypi kapinėse, paminkliniuose užrašuose, pavardėse ir kryžiuose. Tai ištisi muziejai po atviru dangumi, pasakojantys mūsų šalies istoriją, kalbantys apie tradicijas, stilius, primenantys Lietuvai nusipelniusius, žymius žmones. Į KPD organizuotus renginius susirinko apie 60 dalyvių.
Panevėžio praeitis – ir miesto kapinėse
Panevėžyje KPD Panevėžio–Utenos teritorinio skyriaus kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi organizuotas kapinių pažinimo renginys lankytojus sudomino ne tik skaitytais pranešimais, bet ir išskirtiniu pažintiniu pasivaikščiojimu po kapines su gidu muziejaus direktorium Arūnu Astramsku.
Senosios Panevėžio miesto kapinės, įsikūrusios beveik 3 ha plote Nevėžio upės pakrantėje, datuojamos XIX a., kai 1852 m. sklypas parapinėms kapinėms buvo suteiktas iš Senojo Panevėžio dvaro žemių, kurios iki tol buvo arenduojamos valstiečių. Kapinių atsiradimas siejamas ir su dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statyba (1877–1884), apie 1877 m., tačiau kapinėse yra išlikusių antkapinių paminklų iš XIX a. I p. Evangelikams liuteronams XIX a. pab. šalia katalikų kapinių buvo padovanotas žemės sklypas, kaip atlygis už paramą atgaunant iš carinės valdžios konfiskuotus pinigus, skirtus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybai. Taip parapinių kapinių pietinėje dalyje pradėti laidoti evangelikai liuteronai.
XX a. kapinėse trūko vietos naujiems kapams ir teko jas praplėsti. 1905 m. buvo gautas vicegubernatoriaus leidimas jas išplėsti. Pradėta rūpintis išpirkti sklypus kapinėms iš privačių asmenų. Miesto valdyba nesutarusi su aplinkinių sklypų savininkais, neįstengė išpirkti visų sklypų. Kapines pavyko išplėsti tik Nevėžio upės link, todėl kapinių teritorija tapo netaisyklingos formos (vakarinėje dalyje) kokia išliko iki šiol. XX a. I pusėje išplėstų kapinių neužteko, todėl daug kur, pirminių palaidojimų vietose atsirado nauji palaidojimai, sunaikinę ankstyvesnius palaidojimus ir antkapinius paminklus. Nuo 1960 m. kapinėse uždrausta laidoti. Kapines sudaro dvi dalys: didesnioji dalis yra katalikų, o mažesnioji, užimanti P kapinių pusę – evangelikų liuteronų.
Kapinėse pastatyti įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – įvairių stilių ir formų antkapiai su iškaltais memorialiniais įrašais, laidojimo rūsiai, sarkofagai, metaliniai, mediniai ir metaliniai kryžiai. Daugiausiai kapų su antkapiniais paminklais yra katalikų kapinių dalyje.
Panevėžio senųjų kapinių, vadinamų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, kompleksas yra regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 11409).
Senosiosiose Panevėžio kapinėse palaidota daug miesto kultūrai ir miesto vystymuisi nusipelniusių asmenybių, daug kapų įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Pavyzdžiui, Jono Moigio (1867–1933) kapas. Tai teisininkas, visuomenės veikėjas, filantropas. J. Moigis buvo vienas iš labiausiai gerbiamų panevėžiečių, savo profesine ir visuomenine veikla pelnęs didelį autoritetą. Visą savo gyvenimą aktyviai dalyvvao įvairiose visuomeninėse veiklose. Gyvendamas Rusijoje dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Smolenske dalyvavo lenkų-lietuvių draugijoje. Tarp išeivių platino uždraustą lietuvišką spaudą, rūpinosi labdara, buvo vietos labdaros draugijos pirmininku. Smolenske įsteigė politinį lietuvių klubą. Grįžęs į Panevėžį vėl įsitraukė į visuomeninę veiklą. Buvo aktyvus daugelio besikuriančių organizacijų ir draugijų narys. Priklausė Šaulių, Vilniui vaduoti sąjungoms, Kalinių globos, Labdaros, Gimtajam kraštui tirti draugijoms, buvo didelis besimokančio jaunimo globėjas, neturtingųjų rėmėjas. Jo rūpesčiu pastatyti Panevėžio ligonių kasos rūmai. Daug metų rinktas Ligonių kasos valdybos pirmininku. Buvo vienas iš Panevėžio kraštotyros muziejaus įkūrimo iniciatorių, besikuriančiam muziejui padovanojęs įvairių istorinių laikotarpių numizmatikos, kitų eksponatų. J. Moigis buvo ilgametis Panevėžio miesto tarybos narys.
Vilniuje – reikšmingi Lietuvos nekropoliai
Vilniuje KPD organizavo tris istorikės Vidos Girininkienės vestus pažintinius pasivaikščiojimus po istorines kapines – du po Rasų, vienas po Antakalnio kapines.
Vilniaus Antakalnio kapinės – vienas reikšmingiausių Lietuvos nekropolių, kuriame susipina valstybės, kultūros ir visuomenės atmintis. Įkurtos XIX a. pradžioje Antakalnio kalvotame pušyne, jos ilgainiui tapo iškiliausių Lietuvos žmonių amžinojo poilsio vieta. Čia palaidoti valstybės vadovai, mokslininkai, menininkai, kariškiai, Sausio 13-osios gynėjai bei Medininkų tragedijos aukos.
Antakalnio kapinės išsiskiria ne tik memorialine reikšme, bet ir savitu kraštovaizdžiu. Kalvotas reljefas, senų pušų masyvai ir įvairių laikotarpių antkapiniai paminklai sukuria išskirtinę erdvę, kurioje gamta ir kultūros paveldas sudaro vientisą visumą. Kapinių teritorijoje gausu vertingų memorialinės dailės kūrinių, atspindinčių skirtingų epochų menines tendencijas.
Ypatingą vietą kapinių struktūroje užima Menininkų kalnelis – XX a. pabaigoje susiformavęs Lietuvos kultūros veikėjų panteonas. Ši kapinių dalis tapo savotišku memorialiniu muziejumi po atviru dangumi, liudijančiu šalies kultūros istoriją ir kūrėjų indėlį į Lietuvos tapatybės formavimą.
Antakalnio kapinės šiandien vertinamos kaip svarbus kultūros paveldo objektas ir gyvas XX–XXI a. Lietuvos istorijos metraštis, kuriame atsispindi valstybės raidos lūžiai, visuomenės atmintis ir pagarbos tradicijos.
Vilniaus Rasų kapinės šiemet skaičiuoja 225 metus nuo įkūrimo. Tai ypač reikšmingas Lietuvos nekropolis, kuriame palaidoti Lietuvai nusipelnę, žymųs žmonės. Istorikė V. Girininkienė vedė du pažintinius pasivaikščiojimus – „Istorinės Rasos“ ir „Meninės Rasos“.
Kapines 1801 m. Vilniaus miesto magistrato sprendimu įsteigė Misionierių vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, vykdydama Vilniaus vyskupijos valdytojo nurodymą mirusiuosius laidoti ne prie bažnyčios, bet už miesto ribų. 3,51 ha ploto Rasų kapinės pašventintos 1801 m. gegužės 6 d., o laidoti čia pradėta jau gegužės 8 d. kapinėse pastatyti klasicistiniai kolumbariumai: 1802 – šiaurinis, 1806 – pietinis (nugriauti 1937 ir 1957). 1814 nupirktas žemės plotas, vėliau imtas vadinti Literatų kalneliu. Tarp kolumbariumų 1838–1850 m. pastatyta neogotikinė Rasų kapinių Didžioji koplyčia. 1912 m. įrengtos Naujosios Rasos, kuriose 1919–1921 m. palaidoti 22 Lietuvos kariuomenės kariai ir 36 Lenkijos kariai bei legionieriai. Dabar kapinės vadinamos bendru pavadinimu – Rasomis.
Rasų kapinėse palaidota Vasario 16 Akto signatarai (J. Basanavičius, M. Biržiška, J. Vileišis), yra simbolinis K. Bizausko, P. Dovydaičio, V. Mirono kapas-kenotafas. Čia amžinojo poilsio atgulė daug žymių dailininkų (P. Smuglevičius, M. K. Čiurlionis, A. Gudaitis, A. Kučas, V. Kisarauskas), istorikų ( J. Lelevelis, E. Slowackis), teisininkų ( M. Romeris), architektų (J. Klosas, A. Vivulskis, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. B. Lasavickas), kino režisierius R. Vabalas, rašytojai V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, dainininkas K. Petrauskas, kompozitorius M. Petrauskas), visuomenės ir kultūros veikėjai broliai Biržiškos, V. Daugirdaitė-Sruogienė, J. Šlapelis, P. Vileišis.
1936 m. įrengtoje kriptoje sidabrinėje urnoje palaidota J. Pilsudskio širdis ir jo motinos Marijos Piłsudskos palaikai.
Rasų kapinėse pastatyta daug XIX a. skulptorių sukurtų paminklų. Tarp atvežtų iš Lenkijos žymiausi I. Salmonovičuvnos (skulptorius L. Vasilkovskis). J. Montvilos (skulptorius Z. Otto), J. Basanavičiaus (skulptorius R. Bikneris) ir kt.
Akimirkos iš pasivaikščiojimų po Panevėžio senąsias kapines bei Vilniaus Antakalnio, Rasų kapines. KPD (Indrės Baliulytės ir Dainiaus Viešūno) nuotraukos
Atnaujinimo data: 2026-06-03
Taip pat skaitykite:
DALINAI FINANSUOJAMŲ PAŽINIMO SKLAIDOS PROJEKTŲ SĄRAŠAS
Aptarti Veliuonos paveldosauginiai klausimai
Ketvirtis amžiaus bendradarbiavimo saugant Europos kapinių paveldą