Seminaras Narvoje: Baltijos šalių regiono pakrančių paveldas ir neteisėto kultūros vertybių gabenimo iššūkiai
Gegužę Narvoje (Estija) vykusiame Baltijos jūros regiono šalių kultūros paveldo komiteto specializuotų grupių seminare Lietuvos paveldosaugininkai kartu su kolegomis iš kitų šalių aptarė pakrančių paveldo apsaugos ir neteisėto kultūros vertybių gabenimo klausimus. Pakrančių paveldo darbo grupės posėdyje dalyvavo Kultūros paveldo departamento vyr. specialistė Dovilė Furmaniuk, o neteisėto kultūros vertybių gabenimo darbo grupėje – vyr. specialistai Ričardas Dediala ir Gintaras Ivanavičius. XX a. architektūros darbo grupės posėdyje dalyvavo architektas Vaidas Petrulis. Specialistai kartu su kitų šalių kolegomis pasidalijo pakrančių paveldo tvarkymo, apsaugos, autentiškumo išsaugojimo patirtimi, diskutavo apie „nepatogaus paveldo“ specifiką, šios epochos eksponavimo ypatumus, nutarė aktyvinti bendradarbiavimą tarpvalstybiniame lygmenyje, taip pat aptarė bendrai rengiamą leidinį apie Baltijos švyturius. Renginio metu vyko išvažiuojamieji posėdžiai, kurių metu dalyviai lankė probleminius ir diskusijas keliančius objektus.
Seminare šalių narių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos ir Lenkijos – atstovai pristatė savo naujienas, apžiūrėjo keleto Estijos miestų pakrančių sutvarkymo pavyzdžius, Narvoje, visai šalia Rusijos sienos, susirinkę paveldo apsaugos specialistai aptarė aktualius pakrančių paveldo darbo grupės klausimus. Atkreiptas dėmesys į pakrančių tvarkymo būdus. Tai turi savą specifiką kiekvienoje šalyje. Taip pat buvo aptarta kiekvienos šalies atstovų pateikta informacija planuojamam leidiniui apie švyturius, jų išsaugojimo problematiką, tvarkymą ir panaudojimą šiandien. Nutarta, kad kiekvienos šalies atstovas dar detaliau papildys jau pateiktą informaciją, kad būtų galima palyginti skirtingų šalių švyturių įtraukimo į Kultūros paveldo registrą procesą (įtraukiamas kaip kompleksas, pavienis objektas ir vieta ir pan.), jų saugojimo, tvarkymo būdus, parenkamas priemones, tvarkybos finansavimą, mecenatystę, pritaikymą neįgaliesiems. Lietuvos paveldosaugininkų siūlymu, reikia atkreipti dėmesį ir į švyturių kontekstą: miestovaizdžio, kraštovaizdžio vizualinį aspektą, istoriškai susiklosčiusias dominantes-simbolius, aplinkoje esančius objektus, pakrančių aplinkos autentiškumą. Taip pat leidinyje bus pateikti Baltijos regiono geri ir prasti švyturių bei pakrančių paveldo tvarkymo pavyzdžiai. Skirtingai nei kitos Baltijos regiono šalys, Lietuva turi mažai švyturių, tačiau kiekvienas jų unikalus.
Neteisėto kultūros vertybių gabenimo darbo grupės nariai lankėsi Narvos pasienio poste, susipažino su muitinės darbo specifika identifikuojant neteisėtą kultūros vertybių gabenimą. Aptarti konkretūs bendradarbiavimo atvejai tarp muitinės ir paveldosaugos institucijų. Grupės nariai gilinosi į kiekvienoje valstybėje taikomą skirtingą teisinį reglamentavimą tiek reguliuojant kultūros vertybių išvežimą, tiek prižiūrint prekybos kultūros vertybėmis sektorių. Teisinio reguliavimo skirtumai ir bendra Šengeno erdvė sudaro papildomų iššūkių siekiant tinkamos kultūros vertybių gabenimo ir perkybos kontrolės. Dėl šios priežasties darbo grupė akcentavo tarpvalstybinio bendradarbiavimo gerinimą, apsikeičiant kontaktais ir sudarant atsakingų specialistų sąrašus.
Narvos miestas per Antrąjį pasaulinį karą labai nukentėjo, sugriauta daugybė unikalių pastatų, buvęs senamiestis. Stebėtinai išliko rotušė. Joje vyko apibendrinamoji diskusija apie kultūrine prasme vertingas upių užtvankas, kurios šiuo metu tampa problema gamtosaugininkams. Diskutuota, kaip saugoti nepakenkiant gamtai. Lietuvoje tokių objektų nėra daug. Renginio dalyviai susipažino su netoli Narvos esančia Kundos užtvanka. Tai viena seniausių vandens jėgainių Baltijos šalyse, įkurta 1893 m., pertvarkyta 1959 m., veikusi su pertraukomis iki 2007 m. Pagrindinė diskusijų tema – elektrinės užtvankos poveikis žuvų migracijai ir šio objekto vertinimas tiek ekologiniu, tiek kultūriniu požiūriu.
Seminare aptarta ir „nepatogaus paveldo“ tema, diskutuota dėl šio paveldo sąvokų, pasidalinta informacija, kaip kiekviena šalis tą paveldą traktuoja per savo istorinę, kultūrinę patirtį. Aptarta, kaip viešoji erdvė gali būti naudojama siekiant reflektuoti sudėtingas istorijas, kokiais atvejais būtina interpretacija, o kada galimas paveldo pritaikymas naujoms funkcijoms. Dalyviai susitarė tęsti teminį informacijos kaupimą ir konkrečių pasiūlymų formavimą.
Atskiras dėmesys seminare skirtas postmodernizmo architektūros temai. XX a. architektūros darbo grupės posėdyje, kuriame dalyvavo architektas Vaidas Petrulis, buvo išsamiai aptarti postmodernizmo architektūros objektų vertinimo kriterijai ir galimi įpaveldinimo scenarijai Baltijos jūros regione. Nutarta parengti bendrą analitinį tekstą, kuriame būtų pateikta lyginamoji analizė, apžvelgianti postmodernizmo architektūros įpaveldinimo iššūkius bei trategijas skirtingose šalyse.
Aptartas sovietinis palikimas, diskutuota apie šio laikotarpio simboliką viešojoje erdvėje. Taip pat kalbėta apie pramoninio paveldo panaudojimą, pritaikymą šiandieniniams poreikiams.
Susipažinta su Sillamae miesto stalinizmo epochos architektūra. Urano pramonės miestelis čia pradėtas kurti 1946 m. Šis urbanistinis kompleksas laikomas vienu iš ryškiausių socialistinio realizmo architektūros pavyzdžių Baltijos regione. Nors miestelio įtraukimo į Kultūros paveldo sąrašą procesas buvo inicijuotas, šiuo metu jis sustabdytas. Renginio dalyviai diskutavo, kiek ir ko reikia saugoti iš šios epochos statinių, kaip tinkamai eksponuoti šią istorijos dalį. Diskusijų metu išsiskyrė nuomonės dėl tokio paveldo statuso: Lenkijos atstovai akcentavo, kad kai kurie socrealizmo objektai, kaip, pavyzdžiui, Kultūros ir mokslo rūmai Varšuvoje, ar Nowa Huta kvartalas, yra priimtini visuomenei, jie laikomi paveldo vertybe. Švedijos ekspertai pažymėjo, kad sprendimą dėl tokių objektų priskyrimo paveldui turėtų priimti pačios valstybės, tačiau pabrėžė jų vertę, kaip edukacinę priemonę jaunajai kartai, nepatyrusiai okupacijų.
Aplankytas išskirtinis paveldo objektas Narvos upės saloje – Kreenholmo tekstilės fabriko statiniai – iškėlė daug sunkių klausimų, kaip atgaivinti tokio mąsto objektą, stovintį šalia sienos su Rusija. Tai vienas iš didžiausių XIX a. tekstilės kompleksų Europoje. Jis išsiskiria masteliu, architektūriniais sprendimais ir urbanistine kompozicija, prilygstančia į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktam Hamburgo Speicherstadt kvartalui. Nepaisant aukštos kultūrinės vertės, objektas susiduria su funkcionalaus pritaikymo iššūkiais dėl savo geografinės padėties pasienyje bei didelio mastelio.
1856 m. salą įsigijo L. Knopas ir pradėjo čia statyti tekstilės fabriką Kreenholm Manufacture. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo visiškai sunaikintas. Atstatytas tik 1960 m., o 2021 m. Estijos parlamentas patvirtino ir įtraukė kompleksą į paveldo objektų sąrašą kaip reikšmingą kultūros objektą. Kartu įtrauktas visas Kreenholmo kulktūros kvartalas. Tačiau Kreenholmo ateitis lieka neaiški. Dalyviai taip pat lankėsi Joala gatvėje, kur buvę pramoniniai pastatai pamažu tampa meno rezidencijomis, bei susipažino su Narvos kanalų sistema – valčių garažais, vasarnamiais ir jų tvarkymo iššūkiais.
Pasivaikščiojimas po netoli Narvos esančią naftingųjų skalūnų teritoriją – Aidu naftingųjų skalūnų karjerą, kuris naudojamas beveik 40 metų atskleidė kokį poveikį natūraliai gamtai gali padaryti žmogaus veikla. Šiandien ši vietovė tapo unikaliu dirbtiniu kraštovaizdžiu, mėgstamu žygeivių, aktyvų poilsį propaguojančių žmonių.
Kairėje – XIII a. danų pastatyta Narvos pilis, dešinėje – Ivangorodo (Rusija) tvirtovė, pastatyta 1492 m. KPD (Ričardo Dedialos) nuotrauka