Kultūros paveldas ir turizmas: paveldas gali tapti vietos ekonomikos varikliu, o ne našta
Balandžio mėnesį Druskininkuose įvykęs KPD Alytaus–Marijampolės teritorinio skyriaus organizuotas seminaras „Kultūros paveldas ir turizmas“ aiškinosi ne tik kelius, kaip paskatinti visuomenės susidomėjimą paveldu, suaktyvinti kultūrinį turizmą, bet ir KPD specialistai pasidalijo informacija apie galimybes gauti finansavimą paveldo sutvarkymui, pristatė numatomus pokyčius šioje srityje, papasakojo apie paveldo inventorizavimo naudą. Prie seminaro organizavimo geranoriškai prisidėjo Druskininkų savivaldybė. Druskininkų sveikatingumo ir poilsio centro AQUA mažojoje konferencijų salėje susirinkę kultūros paveldo specialistai, regiono turizmo informacijos centrų atstovai, kultūros paveldo valdytojai, kultūrinio turizmo žinovai išklausė keletą įdomių pranešimų, diskutavo apie besikeičiantį visuomenės požiūrį į paveldą.
Kaip laviruoti tarp sąmatų ir meilės autentikai
Kaip savo kalboje sakė Druskininkų savivaldybės vicemeras Simonas Kazakevičius, paveldas – dovana, kurią išpakuoti kartais būna labai brangu, ir reikia laviruoti tarp sąmatų ir meilės autentikai. Nepaisant kylančių iššūkių, vicemeras pabrėžė paveldo svarbą kurorto gyvenime, pasidžiaugė, kad Druskininkai turi gana daug medinės architektūros pastatų, kad praėjusiais metais mieste buvo įgyvendinama nemažai infrastruktūrinių projektų, vyko remonto, restauracijos darbai, daugelis paveldo objektų buvo sutvarkyti. Miestas supranta, kad svečius į Druskininkus traukia ne tik sveikatinimo, konferencinis, bet ir kultūrinis turizmas. Pažymėtina, kad KPD paskelbus nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, Druskininkų savivaldybėje tokių galimai turinčių vertingųjų savybių buvo surasta ir į Inventorių įrašyta 15 objektų. „Inventorizavimas yra viena pagrindinių priemonių siekiant neprarasti informacijos apie nykstantį kultūros paveldą, surinkti duomenis, reikalingus istorijos ir praeities kultūros moksliniams tyrimams, sukaupti ir perduoti informaciją mokslo reikmėms ir ateities kartoms, kad ir paveldo objektui sunykus ar jį sunaikinus, informacija apie jį išliktų Nekilnojamojo kultūros paveldo inventoriuje, ir tokiu būdu neišnyktų iš atminties, egzistuotų kaip kultūros, istorijos faktas, žinių šaltinis“, – sakė Inventorių pristačiusi KPD Apskaitos, inventorizavimo ir registro skyriaus specialistė Rasa Visockaitė.
Su Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo tvarkos pokyčiais ir naujienomis supažindinusi KPD Kultūros paveldo programų skyriaus specialistė Agnė Ropytė akcentavo, kad nuo šiol Paveldotvarkos programos įgyvendinimo metu naujos pareiškėjo paraiškos nebus priimamos, kol neužbaigiami į programą įrašytų pareiškėjo objektų teiktoje paraiškoje numatyti darbai. Taip pat teikiant paraišką darbams būtina pateikti ne mažiau nei dvejus metus po paraiškos pateikimo dienos galiojantį leidimą tvarkybos darbų projekto įgyvendinimui ir ne anksčiau kaip prieš dvejus metus iki paraiškos pateikimo datos atliktos skaičiuojamosios kainos ekspertizės aktą. Prašomų finansuoti darbų pradžia turi būti planuojama ne vėliau kaip antrais metais.
Kilnojamųjų kultūros vertybių savininkams aktualią tokių objektų išsaugojimo darbų finansavimo ir kompensavimo tvarką pristatė KPD Kultūros paveldo programų skyriaus patarėja Indrė Baliulytė. 2025 m. Kilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimo darbų finansavimui skirta 460 tūkstančių eurų. “Į Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytų kultūros vertybių savininkai (fiziniai ir juridiniai asmenys) turi galimybę susigrąžinti tyrimo, konservavimo, restauravimo darbams išleistas lėšas: tyrimo išlaidos kompensuojamos 100 procentų, konservavimo, restauravimo darbai – nuo 50 iki 70 procentų, o apsaugos priemonių įrengimo darbų išlaidos kompensuojamos nuo 30 iki 50 procentų. Tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbus gali atlikti tik atestuoti restauratoriai”, – sakė I. Baliulytė.
Prabangos supratimas pasikeitė. Kaip prie to prisitaikyti senajai vilai?
Seminare savo patirtimi apie paveldo objekto prikėlimą naujam gyvenimui pasidalijo Druskininkuose medinę vilą įsigijęs verslininkas, vilos „Oazė“ valdytojas Alfredas Ramanauskas. Pasak jo, pritaikant pastatą šiuolaikiniams poreikiams, reikia gerokai pasukti galvą, kaip tai padaryti išlaikant vilos autentiškumą. Pavyzdžiui, šioje apie 1930 m. pastatytoje viloje, kuri tuomet buvo laikoma prabangia, yra 14 kambarių, kurių plotas apie 10 kvadratinių metrų. Ir dar šiuose kambariuose stovėjo po vonią sveikatinimo procedūroms. „Prabangos supratimas ir reikalavimai kokybiškam poilsiui pasikeitė, – sakė A. Ramanauskas. – Dabar 10 kvadratinių metrų kambario svečiui nepasiūlysi kaip prabangių apartamentų. Ir didesnės kainos už tokį kambarį nepaprašysi, o pastato sutvarkymas kainuoja daug. Vien dekoro detalių vilai reikia gana daug: 10 skirtingų apdailinių profilių, 38 medinių kolonų, 12 kolonėlių turėklams, 300 baliustrų turėklams. Tačiau grožį kuria detalės“.
Taip pat, kaip pasakojo jis, autentiškas vilos išplanavimas, kurio negalima keisti, irgi yra savotiškas iššūkis. Visi kambariai pirmame aukšte turi išėjimą į vieną bendrą didelę svetainę, kurioje kadaise stovėjo fortepijonas, vilos svečiai mėgdavo leisti laiką kartu. Dabartiniai poilsiautojai dažniausiai užsidaro savo erdvėje ir nepraktikuoja bendrų susibūrimų. Tačiau vilos valdytojas jau turi planų, kaip išnaudoti šią svetainę. Juk čia vėl gali skambėti fortepijonas ir gali būti organizuojame kultūriniai renginiai. Tai būtų gana naujas ir originalus sprendimas žvelgiant į dabartinį kurorto gyvenimą, tačiau prisimenant ankstesnes madas – jų atgaivinimas. „Oazėje“ (Krėvės g 6) šiuo metu dar vyksta tvarkybos darbai.
„Katarų žemės“ patirtis: sukurtas prekės ženklas skatina vietos ekonomiką
Su įdomia Prancūzijos patirtimi savo pranešime „Kultūros paveldas – kaip traukos centras: gerosios patirtys ir pamokos” supažindino KPD Tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos sk. specialistė dr. Vilma Losytė. Pranešėja, apie dešimtmetį gyvenusi Prancūzijoje, savo akimis stebėjo, kaip Aude departamentas pietų Prancūzijoje savo paveldą labai sumaniai pavertė traukos centru. Ši kaimiška vietovė, susidūrusi su ekonominėmis problemomis, nedarbu, nusprendė situaciją gelbėti didindami savo paveldo vertę, žinomumą. Ir visa ta kampanija buvo labai tampriai susijusi su ekonomika.
Kadaise šiose žemėse gyveno katarai, dar vadinami albigiečiais. Tai krikšionybės atmainos, XI–XIV amžiuje katalikų bažnyčios pripažintos erezija, išpažinėjai. Katarai inkvizicijos galutinai buvo užgniaužti XIV a. pabaigoje. Nors karatai jokių pilių nepaliko, dabartinė regiono valdžia, aktyvindama turizmą, svečiams kaip traukos objektus rodo ir “katarų pilis”, visur pakelėse pridygo daug užeigų su “katarų kulinariniu paveldu” ir pan. Ir žmonėms tai įdomu, smalsumo vedami jie čia vyksta, sustoja.
“Rinkodara pasisavino istoriją ir išgalvojo legendinę šalį – Katarų žemę, paremtą žodžiu “kataras”, kurio pirminė reikšmė buvo pakeista, – pasakojo pranešėja. – Ekonominis aspektas paskatino sukurti su vietos paveldu susijusį prekės ženklą “Katarų žemė” (“Pays Cathare”). Šio prekės ženklo sukūrimas 1990 metais buvo atsakas į ekonominius iššūkius, demografinį nuosmukį kaimiškame regione. Šis ženklas panaudojo regiono istoriją ir kultūrą, siekė pritraukti turistus ir skatinti vietos ekonomiką. Prekės ženklas “Katarų žemė” transformavo istoriją ir viduramžius į pasakojimą, kurio tikslas buvo sužadinti egzotišką malonumą, smalsumą, remiantis stereotipiniais vaizdiniais”. Pasak V. Losytės, turistams buvo bandoma “parduoti” paveldą ir viduramžių vienuolynus, taip pat vietinius produktus, kaip katarų mito visumą. Taip buvo skatinamas vietinių produktų ir turizmo paslaugų pardavimas, vietovių lankymas.
“Iki 2011 metų daug kas prisijungė prie šio prekės ženklo: maisto įmonės, vyndariai, amatai, turizmas. Jie išmaniai išnaudojo legendas ir mitus, kurie kartais ir prasilenkia su istorinėmis žiniomis, tačiau tai tikrai padidino visų susidomėjimą vadinamąja katarų žeme, – sakė V. Losytė. – Paprasčiausias metodas buvo dirbti su paveldu arba tuo, kam buvo ruošiamasi suteikti paveldo statusą, t.y. pilims ir abatijoms – viduramžių paveldu, kuris yra dominuojantis kraštovaizdžio bruožas. Buvo vykdomi įvairūs veiksmai, kuriais siekiama padidinti objektų vertę, kad paveldas taptų ekonominės plėtros svertu. Šis regiono ir vietos valdžios institucijos žingsnis – sutartis dėl paveldu grindžiamo turizmo ir darnaus vystymosi politikos plėtojimo – buvo sėkmingas. Paveldas tapo vietos ekonomikos varikliu, o ne našta”. Iš šio pavyzdžio pasimokyti galėtų ir ne vienas Lietuvos regionas, kuris dar nesurado savo sėkmės rakto.
Merkinės turistinis potencialas jau pastebėtas pasaulinės iniciatyvos
Apie tai, kaip Merkinė savo paveldą puikiai išnaudoja turizmui, kaip istoriniai pasakojimai kelia svečių susidomėjimą, taip pat apie miestelio ateities planus pasakojo Merkinės krašto muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas. “Merkinėje dominuojantis naratyvas yra senojo dingusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto, kuriame buvo 4 bažnyčios, 2 vienuolynai, karališkas dvaras, upinis uostas, dažnai valdovų lankyta vieta. Kitas stiprus pasakojimas – partizaninis laikotarpis. Vienas iš projektų, kurį šiemet planuojama pradėti įrengti – memorialas Dainavos apygardos partizanams. Šis memorialas yra labai specifinis. Tai vieta, kur buvo užkasami partizanai, jų palaikai dar ir pernai buvo atrandami. Ciniškiausia, kad toje vietoje, kuri mena žiaurią pokario istoriją, sovietmečiu buvo įkurtas mokyklos stadionas”, – sakė Ž. Buržinskas.
Nors dabartinis miestelis, per karą subombarduotas, nelabai primena buvusį karališkąjį miestą, Merkinės krašto muziejus daug dirba, kad prikeltų, sugrąžintų į žmonių atmintį miestelio praeitį. “Miestelis su silikatinių plytų pastatais labiau primena buvusį tarybinio ūkio centrą, tačiau džiugu, kad yra išlikęs senasis urbanistinis planas, senųjų gatvių tinklas. Iš esmės, Merkinės gatvės atitinka XVI amžiuje nubrėžtas gatvių trajektorijas, – pasakojo pranešėjas. – Planuojama pagrindinės aikštės rekonstrukcija, jos metu bus pažymėta senosios rotušės vieta, pažymėti jos pamatai. Taip atsiras disonansinis pasakojimas apie Merkinės rotušės sunaikinimą ir šioje vietoje pastatytą stačiatikių cerkvę. Šalia esančio Vazos namo sutvarkymo projektas – jau Merkinės krašto muziejaus rankose. Pagaliau atkeliavo europinės lėšos, didelis Varėnos savivaldybės indėlis, suprantant šio pastato reikšmę. Pamenu, kai mes iškėlėme idėją Merkinėje pastatyti paminklą Vazai, tada beveik kiekvienam žmogui reikėjo aiškinti, kad čia ne joks švedas ar lenkas, o Lietuvos didysis kunigaikštis, vienas geriausių per visą Abiejų tautų Respublikos istoriją. Mes neturėjom supratimo apie Lietuvos istoriją po XVI amžiaus. Vazos namą laikau vienu iš pagrindinių šaltinių Merkinėje įkurti istorinį centrą Pietų Lietuvoje, susiejant jį su Abiejų Tautų Respublikos istorija. Vazos Lenkijoje yra labai gerai žinomi, o Varšuva, kaip sostinė, yra sukurta Vazų. Turim daug planų, idėjų. Šis paveldas tikrai domins ir lenkų turistus”.
Kaip atrodys sutvarkytas Vazos namas, Ž. Buržinskas pasidalijo planais: “Pastatas yra tik sienos. Jo įveiklinimas yra sudėtinga užduotis. Tvarkant Vazos namą nesieksime jo viso rodyti kaip XVI amžiaus statinio, o bandysime atidengti jo daugiasluoksniškumą, kaitą, perstatymus, parodyti autentiškas jo dalis, grąžinti architektūrinę raišką, kuri buvo iki Antrojo pasaulinio karo”.
Belieka pridurti šviežiausią naujieną – šešios Lietuvos vietovės: Niūronys, Marcinkonys, Merkinė, Palūšė, Plateliai ir Žagarė pretenduoja tapti geriausiais turizmo kaimais pasaulyje. Ir kiekvieno jų svoris glūdi jų pavelde. Ši pasaulinė iniciatyva skirta išrinkti ir pristatyti pasaulio vietoves, kuriose didelis vaidmuo skiriamas turizmui, tautinės kultūros, tradicijų, kraštovaizdžio išsaugojimui, požiūriui į tvarumą ir turizmo plėtrą. Nors iniciatyva orientuojasi į kaimus, Merkinė su savo paveldu į visuomenės atmintį siekia grąžinti karališko miesto įvaizdį.
Seminaro pabaigoje KPD Alytaus–Marijampolės teritorinio skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiūtė visus pakvietė į diskusiją “Kultūrinio turizmo koncepcijai Lietuvoje vis labiau populiarėjant, imama vertinti ir puoselėti vietos paveldą kaip turtą, galintį padėti plėtoti turizmą”. Po seminaro dalyviai su Druskininkų gide Lilijana Stepanoviene susipažino su kurorto paveldu, pastatų istorijomis.
Parengė Jūratė Mičiulienė
Po seminaro jo dalyviai su gide L. Stepanoviene pasivaikščiojo po Druskininkus. Druskininkų savivaldybės archyvo ir KPD (Jūratės Mičiulienės) nuotraukos
Atnaujinimo data: 2025-04-28
Taip pat skaitykite:
Kova su neteisėta tarpvalstybine prekyba kultūros vertybėmis
Ką daryti su dūmine etnoarchitektūrinio Šuminų kaimo pirkia?