Kalvarijų bažnyčioje rasta ankstesnė, nei iki šiol žinota vėlyvojo baroko tapyba
Restauruojant bei konservuojant Vilniaus Kalvarijų komplekso Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios, vadinamos Kalvarijų bažnyčia (Kalvarijų g. 327) interjero sienų tapybą, restauratoriai (UAB “Opus Optimum”) pranešė apie atradimą, su kuriuo šių metų balandžio mėnesį buvo supažindinta Restauravimo taryba. Surasta ankstesnė, nei iki šiol žinota vėlyvojo baroko tapyba. Tai leidžia spėti, kad ir pati bažnyčia buvo pastatyta anksčiau, nei buvo manoma iki šiol – Kultūros vertybių registre (unikalus kodas – 1038) šios bažnyčios pastatymo metai nurodomi 1755–1772. Kad būtų patvirtinti tikslesni bažnyčios pastatymo metai (remiantis surasta ankstesne nei XVIII a. pabaigos tapyba), dar prireiks papildomų tyrimų. Vilniaus Kalvarijų bažnyčios sienų interjero tapybos (nuo grindų iki didžiojo karnizo) restauravimo programa parengta 2023 m., Restauravimo tarybos patvirtinta 2023 m. rugsėjį. Planuojama, kad restauravimo darbai užtruks dar kelerius metus.
Tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė, pristačiusi atliekamus darbus, papasakojo apie atrastus nežinomus autentiškus tapybos epizodus, kurie atsivėrė valant presbiterijos sienas. Tapyba ant sienų rasta po labai kietu XIX a. tinko sluoksniu. Prieš užtrinant tinku, ši tapyba tuo metu jau buvo uždažyta, o dedant tinką, sienos dar paskustos, todėl tapybos sluoksnis pažeistas. Pasak I. Valkiūnienės, tiksliai nuspėti tapybos siužetą, pilnai jos neatidengus, neįmanoma. Pirminės tapybos kompozicijos yra didelio formato, jas sudaro fgūriniai paveikslai, sudėtingi aprėminimai ir gana laisvai be atsikartojimų tapyti dekoro elementai. Kai kurios spalvos išblukusios, sunykusios, kai mkurios – išlikusios gana ryškios. Visa tapyba, išskyrus lango dekorą, yra rasta pirmame sluoksnyje ir buvo nutapyta prieš pastatant šoninį altorių, bei prieš ištapant skliautus ir dekoruojant visas bažnyčios erdves.
Kaip teigia I. Valkiūnienė, šie atradimai parodo, kad presbiterijos erdvė pirmuose etapuose nebuvo visiškai balta, kaip buvo manyta iki šiol. Sienas puošė tapyba su figūrinėmis scenomis, o vėlyvojo baroko tapybos sluoksnis nėra pirminis. Jis yra dar ankstesnio laikotarpio. Restauravimo tarybos nuomone, atrasta tapyba yra reikšminga, ją būtina išsaugoti, todėl reikia parengti šiuo metu įgyvendinamos konservavimo, restauravimo darbų programos papildymą, atidengti rastą tapybą, išsiaiškinti jos kompoziciją ir siužetą, nustatyti išlikusios tapybos apimtis ir spręsti, kaip rasta tapyba turi būti eksponuojama. Tarybos narių nuomone, dėl rastos tapybos siužeto išsiaiškinimo tikslinga atlikti papildomus bažnyčios istorinius ir meninius tyrimus.
Šią savaitę su Kalvarijų bažnyčios restauravimo darbais bei naujuoju atradimu susipažino ir KPD specialistai. Dalyje bažnyčios sienų jau restauruota bei konservuota XVIII a. sienų tapyba, jau galima pasigrožėti pirminėmis vėlyvojo baroko spalvomis bei restauruotomis dekoro detalėmis. Atkuriant interjero dažymo spalvas siekiama visur atkurti pirmines XVIII a. vidurio spalvines kompozicijas, tokiu būdu atkurta spalvinė visuma su skliautų ir sienų tapyba bei baroko architektūros detalėmis įgaus stiliaus vientisumą, sugražins bažnyčiai autentišką ir išbaigtą vaizdą.
XVIII a. sienų tapyba
Vėlyvojo baroko stiliaus sienų tapyba bažnyčia išpuošta 1772–1773 m. Sukurtiems kūriniams būdingi iliuzinės perspektyvos efektai, suteikiantys savitas architektūrines iliuzijas, sudėtingais rakursais pavaizduotos figūros, erdvėje sklendžiantys personažai, rokailių ir kitų dekoratyvių motyvų gausa.
Įspūdingiausios šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje išlikusios ir restauruotos pagrindinės navos skliautą puošiančios freskos, atspindi tris temas. Pirmoji vaizduoja šv. Kryžiaus istoriją ir jungia tris figūrines kompozicijas, išdėstytas pagal išilginę ašį nuo presbiterijos iki prienavio. Antroji tema – Švč. Jėzaus Širdies garbinimas, ši scena nutapyta bažnyčios apsidės skliaute. Paveikslai, esantys liunečių skliautuose, vaizduoja įvairius Kristaus gyvenimo momentus ir praplečia prasmines minėtų temų ribas.
Švč. Širdies garbinimas – freska, nutapyta Presbiterijos skliaute virš didžiojo altoriaus. Pagrindinis šio paveikslo elementas – sužeista liepsnojanti Jėzaus širdis, apjuosta erškėčių vainiku, simbolizuoja kenčiantį ir gailestingą Dievo Sūnų, o angelų prilaikomas veraikonas primena jo nueitą kančios kelią.
Švč. Jėzaus Širdies kultas, kaip ypatinga Kristaus garbinimo forma, susiformavo XVIII a. vokiečių mistikų aplinkoje, kilo iš jų apmąstymų apie Jėzaus Širdį kaip dieviškos meilės simbolį. Šio kulto raidai turėjo reikšmės ir šv. Bernardo raštai, kuris savo pamoksluose dažnai užsimindavo apie cor Iesu dulcissimum, ir šv. Pranciškaus Saleziečio apmąstymai. Išaušus Naujajam amžiui šį kultą ypač skatino jėzuitai.
Konstantino Didžiojo pergalė – freska, nutapyta pirmame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Šios scenos siužetas 312 m. įvykęs mūšis tarp imperatoriaus Konstantino didžiojo ir Maksencijaus. Laimėjęs mūšį Konstantinas Didysis tapo vieninteliu vakarinės imperijos dalies valdovu. Po metų, 313 m., jo paskelbtas Milano ediktas suteikė krikščionims visišką religijos ir kulto laisvę.
Šv. Kryžiaus atradimas – freska nutapyta antrame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Scenoje vaizduojama šv. Elena garbinanti stebuklingą šv. Kryžių, kurio galia prikėlė mirusįjį.
Šv. Kryžiaus išaukštinimas – paskutinė centrinės navos skliautų scena. Figūrinės kompozicijos ašį sudaro asmenys, padėję iš naujo atrasti kryžių krikščionių pasauliui: šv. Elena, Jeruzalės vyskupas Makarijus, ant šventovės laiptų klūpo Konstantinas. Tiesa, klūpančio ant laiptų didiko tapatinimas su Konstantinu kelia abejonių, čia jis neišsiskiria jokiais jam būdingais atributais. Nėra nustatytos ir kitų paveikslo antrame plane nutapytų figūrų asmenybės.
Liunetėse nutapyti Kristaus gyvenimo epizodai. Šios kompozicijos atlieka didžiųjų scenų „komentarų“ funkciją ir papildo šv. Kryžiaus istorijos epizodų prasmes. Yra pavaizduotos scenos: Kalno pamokslas, jericho neregiai, Lozoriaus prikėlimas, Kristus ir nusidėjėlė, Prekiautojų išvarymas iš šventyklos, Vakarienė fariziejaus Simono namuose, Šventosios moterys prie kapo. Taip pat pavaizduota viena Sekimo Kristumi alegorija, kuri nesiremia biblinių įvykių pasakojimu.
Iš istorijos
Verkių valdos nuo Lietuvos krikšto ir Vilniaus vyskupystės įkūrimo pradžios priklausė Vilniaus vyskupams, įrengusiems šioje vietoje dvarą – vasaros rezidenciją. Vyskupas Jurgis Bialozoras (1622–1665) Verkių valdose sumanė įsteigti Kristaus kančios kelio stotis, kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos kare (1654–1667). 1662 m. Verkių valdose tam buvo skirta apie 140 ha žemės, Vilniaus kapitula Kalvarijų statyboms paskyrė vienkartinę dotaciją.
Verkių apylinkių kalneliai buvo pervadinti Golgotos, Siono ir Alyvų kalno vardais, o Baltupio upeliui suteiktas Kedrono vardas. Pirmoji medinė bažnyčia bei dalis koplyčių pastatytos iki 1669 m. Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas dominikonų ordino žinion. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos.
1675 m. Vilniaus vyskupiją administravęs Mikalojus Steponas Pacas neaiškiomis aplinkybėmis perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrando kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (baigta iki 1700 m.) ir vienuolynas, 1683 m. gauta aukų mūrinės „Kristaus kapo” koplyčios ir mūrinio „Švč. Mergelės Marijos” namelio statybai.
1700 m. vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (1644– 1722) įkūrė Verkių parapiją. XVII–XVIII amžių sandūroje iškilo dar vienas sakralinių statinių ansamblis, vadinamas Trinapoliu, – trinitorių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia, veikusi kaip Verkių dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios filija.
1755 m. popiežiaus nuncijaus Mikalojaus Serros nutarimu Kalvarijos buvo grąžintos dominikonams observantams. Vadovaujami tėvo Faustino Bočkovskio, dominikonai ėmėsi perstatyti bažnyčią ir plėsti vienuolyną. Didžiausi šventovės fundatoriai buvo Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis ir jo žmona Kristina. 1772 m. vyskupas Tomas Zenkavičius konsekravo Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 koplyčių. Atstatytos šventovės skliautai buvo ištapyti freskomis. Tapybiškai dekoruoti buvo baigta iki 1783 m. Kaip pažymėta, to paties laiko inventoriuje, bažnyčios skliautai buvo papuošti „rinktine tapyba išskiriant įvairias istorijas“.
Nuo XVIII a. pab. iki XX a. vid. ansamblio architektūra nedaug keitėsi. Didesnių nuostolių padarė prancūzų armija, 1812 m. užėmusi Šv. Kryžiaus Atradimo ir Švč. Trejybės bažnyčias su vienuolynais ir įrengusi juose kareivines, karo ligoninę ir arklides. Po prancūzų armijos invazijos bažnyčia buvo bene labiausiai nuniokota Vilniaus krašte. Kilęs gaisras apnaikino ansamblį, sudegė didelė mokslinė dominikonų vienuolyno biblioteka su archyvu. Po napoleonmečio 1814–1816 m. Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo restauruoti. Restauruotos visos koplyčios, o vienuolyno pastatas 1817 m. buvo pilnai atstatytas. 1842 m. caro valdžia nusavino didžiąją dalį fundacinių Verkių vienuolyno žemių. 1832 m. Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo uždaryti. 1823–1840 m. vyko Trinapolio turto dalinimas įvairioms bažnyčioms, vertingesni daiktai atiteko Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai. 1846 m. Trinapolis perduotas stačiatikių metropolitui Josifui Semaškai. Vienuolyne buvo įrengta archierėjaus vasaros rezidencija, o bažnyčia 1849 m. rekonstruota į Šv. Juozapo Sužieduotinio cerkvę. 1850 m. Trinapolyje buvo įrengtos stačiatikių kapinės, o ten buvusi mūrinė katalikiška koplyčia paversta į kapinių cerkvę.
1850 m. uždarytas ir Verkių dominikonų vienuolynas, vienuoliai iškelti į Trakų vienuolyną, bažnyčia perduota pasauliečiams kunigams, vienuolynas tapo klebonija. Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko. XIX a. II p. ir XX a. pr. Vilniaus Kalvarijų reikšmė ir populiarumas ypač išaugo. Stambus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonijos remontas vyko 1887 m., buvo statomi nauji ūkiniai pastatai. 1893 m. kunigo Juozo Klikovičiaus iniciatyva buvo pastatytas mūrinis tiltas per Kedrono upelį, atnaujinta Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir koplyčios.
1906 m. restauruotas bažnyčios interjeras. Tapybą restauravo Juozapas Balzukevičius (1867–1915). Anksčiau jis nutapė naujus koplyčių sienų paveikslus. Didelis dominikonų vienuolyno remontas vyko 1925–1929 m., kurio metu buvo perstatytas stogas, buvusiame refektoriume įrengta koplyčia.
Sovietmečiu Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia nebuvo uždaryta, todėl bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 m., kai beveik visos Kalvarijų koplyčios buvo išsprogdintos, išskyrus 4, stovinčias arčiausiai bažnyčios, o 1963 m. galutinai nugriautos. 1990–2002 m. koplyčios buvo atstatytos. Dominikonų vienuolyne nuo 1973 m. veikė sąjunginio Helmintologijos instituto Vilniaus filialas. Šiuo metu grąžintas bažnyčiai.
Su Vilniaus Kalvarijų dominikonų vienuolynu yra susiję keli Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelnę asmenys. Visų pirma tai prepozitas Dominikas Daunoravičius, dominikonų filosofijos profesorius, išleidęs teologinio turinio raštų, kompromisinės krypties atstovas. Prepozitas Faustas Ciecerskis (1760–1836) – vienas iš 1794 m. sukilimo rengėjų ir dalyvis, 1797 m. bandęs organizuoti naują sukilimą, nuteistas Petrapilyje. Aloyzas Koženevskis – pamokslininkas ir fizikos mokytojas, žinomos Gardino dominikonų bibliotekos ir fizikos kabinetų vedėjas. Jokūbas Falkovskis (1778–1836), Vilniaus universiteto absolventas, Adomo Mickevičiaus mokytojas, žymus pamokslininkas, išleidęs ne vieną knygą.
KPD informacija
Restauravimo tarybai bei bažnyčios klebonui (antroje eilėje trečias iš dešinės) restauratoriai, tapybos restauratorė I. Valkiūnienė (pirmoje eilėje pirma iš dešinės) pristatė vykstančius Kalvarijų bažnyčios sienų tapybos restauravimo ir konservavimo darbus.
Dešinėje esančioje nuotraukoje – restauratoriai I. Valkiūnienė ir A. Valkiūnas. KPD archyvo nuotraukos
Atnaujinimo data: 2025-04-24
Taip pat skaitykite:
Kova su neteisėta tarpvalstybine prekyba kultūros vertybėmis
Ką daryti su dūmine etnoarchitektūrinio Šuminų kaimo pirkia?